Vesta Berkmanienė
Neretai miško pasaulis atrodo kur kas tobulesnis ir jaukesnis, nei tas vadinamasis civilizuotas.
ESO absurdo filmo franšizė (tyčia pavartojau čia tą žodį – šiaip jau jo nemėgstu, bet šioje istorijoje toks kaip tik tinka) tęsiasi.
Dieną gavau ESO laišką, kuris maloniai pranešė, kad gausime šešiasdešimties eurų kompensaciją.
Paskui jie paprašė, kad įvertinčiau jų aptarnavimo kokybę – ar rekomenduočiau juos kokiam kitam žmogui.
Įvertinau – pažymėjau vieną žvaigždutę iš dešimties, kas reiškia „niekada nerekomenduočiau“.
Iškart buvau paprašyta parašyti, kodėl.
Mat tai padėtų jiems augti ir tobulėti. (Patikėkite, buvo truputį juokinga, švelniai tariant.) Parašiau, nes visada buvau ir esu už tobulėjimą.
Paminėjau daugiau nei keturiolikos parų gyvenimą be elektros ir visus jo buitinius, fizinius ir psichologinius nepatogumus bei patirtą stresą.
Išsakiau savo nuomonę apie tuos, kurie yra absoliučiai apleidę elektros ūkį ir neprižiūri klientų elektros linijų nuo Stalino (norėjau rašyti „nuo Smetonos“, bet anas vardas šiam kontekstui stilistiškai tiko kur kas labiau) laikų.
Galiausiai papasakojau apie šiomis dienomis smagiai besikaitaliojančią elektros įtampą ir mūsų prietaisų gadinimą bei paklausiau, kas ir kada pakabins mūsų linijos laidus, kurie dailiai sujungti vis dar guli pievoje ant žemės.
Apibendrindama pažymėjau, kad jeigu visa tai jie vertina šešiasdešimčia eurų, tai mano jiems atseikėta viena žvaigždutė gal net šiek tiek per dosnus gestas.
Pavakary išėjau pasibastyti po mišką ir gavau ESO žinutę, kad mūsuose užfiksuotas elektros gedimas ir bus taisomas dvi valandas.
Elektra buvo dingusi, vėl atsirado, vėl dingo ir taip toliau.
Kitaip tariant, kurį laiką meiliai mirksėjo podraug su įjungtais elektros prietaisais.
Paskambinau trumpuoju numeriu ir papasakojau operatoriui viso serialo santrauką bei griežtai paprašiau tučtuojau tvarkyti tuos reikalus.
Jis pažadėjo iškviesiąs brigadą.
Po pusvalandžio atvyko du pavargę vyrai elektrikai, vienas pabėgėjo žvilgtelėti į gulinčius laidus, kitas palaukė prie mašinos.
Jie pasakė, kad šiemet tuos laidus gal pakabins, o dėl viso kito nieko nežino.
Ir apskritai – susidarė įspūdis, kad toje organizacijoje ar „grupėje“, kaip jie ten pasivadinę, vieni nežino, ką daro kiti.
Kaišiadorių elektrikai, sujungę nutrūkusius laidus ir švelniai paguldę juos ant pievos, sakė pranešiantys apie juos (visai neaišku, kam).
Plungės ar Marijampolės brigada, aišku, nieko apie tai negirdėjo.
Trumpojo numerio operatorius – taip pat, turėjau pasakoti jam visas filmo serijas.
Ilga istorija.
Ir, sakyčiau, liūdnokai skambanti tokioje prabangių džyyypų ir keturračių šalyje.
Nors – kai matai, kokiais sulopytais ir perlopytais keliais jie nedbodami skrieja – gal ir nelabai yra ko stebėtis.
Įdomus straipsnis. Intelektualus stilius.