Nepaprastai spalvinga, kartais ir slegianti bei skausminga Lietuvių tautos istorija. Neapsieita čia be aukų ir praradimų. Tačiau laisvė – ne dovana, ją reikia išsikovoti. XVI a., XVII a., XVIII a. revoliucijos Vakarų Europoje ir ypač XVIII a. pabaigos Didžioji prancūzų revoliucija buvo vadinama iš jų visų radikaliausia. Rusijos valdomoje Lietuvoje 1863 metų sukilimą galima būtų priskirti prie radikaliausių XIX-o a. revoliucinių įvykių Rytų Europoje. Neaplenkė šie įvykiai ir Anykščių krašto. Šiais metais minime jau 150-ąsias sukilimo metines.
Žiupsnelis ištakų
1863 m. sukilimo išvakarėse Lietuvos visuomenę labiausiai jaudino žemės ir tautinis klausimas (nepamirškime, kad XIX a. Lietuva neegzistavo). Rusijos carizmas buvo priešiškas ir vienam, ir kitam. Nors 1861 m. baudžiava buvo panaikinta, didžioji dauguma gyventojų, valstiečiai, nesulaukė savo lūkesčių išsipildymo. Tuo metu ypatingą reikšmę turėjo katalikų dvasininkų skatinamas blaivybės judėjimas (kažin, ar dabar tai būtų populiaru, – aut.pastaba). Tai, kad mažiau vartojama degtinės, labai nepatenkinti buvo caro valdžios asmenys – mat žeidė jų ekonominius interesus. ,,Ekonominių, tautinių, religinių ir moralinių nuostatų visuma iš vienos pusės ir carizmo politiniai tikslai – rusinimas bei dvarininkų žemėvaldos išsaugojimas – iš kitos formavo konfrontuojančias grupes su priešiškais interesais, vedusias prie sukilimo“, – teigia istorikas Domas Butėnas (beje, irgi mūsų kraštietis).
Tuo metu Anykščių valsčius priklausė Kauno gubernijai, tad padėtis buvo tokia pat, kaip ir visose carinės Rusijos gubernijų vietovėse. Vadinasi, sukilimo priežastys, prielaidos buvo tos pačios.
Sukilimas, prasidėjęs 1863 m. sausio mėn. Lenkijoje, Lietuvoje įsižiebė tų pačių metų vasarį.
Nesukalbamas klebonas
Pasak istoriko Domo Butėno, Anykščiuose įvykiai brendo keletą metų, o tiesiogiai organizacinis darbas prasidėjo ankstyvą 1863 metų pavasarį. Anykščių miestelėnai, kurie 1863 m. skundė caro valdžiai kleboną Ferdinandą Stulginskį, tvirtino, jog „jau daugiau negu metai, kai pradėjo dvarininkus ir kitus žmones kviesti eiti į maištą, t.y. sukilti prieš rusų vyriausybę“. Atrodo, jog klebonas užsitarnavo tokios miestelėnų bausmės dėl propaguojamos blaivybės. Anykščiuose girtuokliavimas, matyt, buvo gerokai išplitęs. Plačiai išplitus Lietuvoje blaivybės sąjūdžiui, klebonas F. Stulginskis ėmė griežtai tramdyti girtuoklius savo parapijoje. Kaip rašoma dokumentuose, Juozapas Masys, Feliksas Drelingas, Jurgis Kiaulys ir Barbora Andriuškevičienė net grandinėmis buvo surakinti ir laikyti prie bažnyčios. Kitiems valstiečiams už girtuokliavimą degutu tepė galvas, burnas ir kitas kūno dalis.
Įvykių įvykis Anykščiuose buvo kunigo Antano Mackevičiaus vadovaujamo sukilėlių būrio pasirodymas 1863 m. balandžio 30 d. (senuoju stiliumi balandžio 19 d.). Tai buvo penktadienis, 8 val. ryto. Atžygiavęs dalgininkų būrys (apie 200 vyrų su vėliava) suėjo į bažnyčią. Kaip žinome, senoji bažnyčia buvo gerokai mažesnė už dabartinę. Klebonas F. Stulginskis aukojo mišias, o kunigas J. Jacevičius klausė išpažinčių. A. Mackevičius, mišioms pasibaigus, įsakė F. Stulginskiui perskaityti sukilimo manifestą. Tačiau klebonas dalį manifesto perskaitęs, toliau skaityti atsisakė. Griežtas atsisakymas sukilėliams paklusti būdavo itin retas. Po tokio klebono akibrokšto sukilėliai F. Stulginskį suėmė. Tąkart Anykščių bažnyčioje manifestą perskaitė pats A. Mackevičius.
Po viso to A.Mackevičius nuvyko į kleboniją ir paprašė paruošti sočius pietus su mėsa. Buvo pasninko diena. Pietavę apie 3 val. Po pietų jie išvyko į mišką kartu išsivesdami ir kleboną F. Stulginskį. Sakoma, kad klebonas ten susitiko su vyriausiuoju sukilimo vadu Z. Sierakausku.
Sukilėlių stovykloje Anykščių klebonas, kaip pats nurodė, išbuvo pusantros paros. Kodėl buvo paleistas, taip ir liko neaišku. Rašydamas pasiaiškinimą vyskupui, F. Stulginskis pridėjo ir Kauno vaivadijos sukilėlių viršininko spaudu patvirtinto rašto nuorašą, kuriame nurodoma, jog arešto priežastis buvo nepaklusimas Tautinės vyriausybės nurodymams.
Matyt, kad kai kuriems anykštėnams „kietas“ klebonas buvo ne prie širdies, todėl jie kleboną apskundė (12 anykštėnų liudijo) caro valdžiai, kad jis skaitė bažnyčioje sukilėlių manifestą ir lankėsi jų susibūrimuose. F. Stulginskis buvo suimtas, kalintas citadelėje Vilniuje. Teismo pripažintas antros kategorijos nusikaltėliu, kaltu neištikimybe ir išdavikiškais veiksmais prieš vyriausybę, F. Stulginskis buvo nubaustas 8 metams katorgos, iš jo atimtas kunigo titulas ir dvarininko luomas, konfiskuotas jo turtas. Kartu represuotas – suimtas ir ištremtas į Sibirą – Anykščių vikaras Jonas Radavičius. 1863 m. F. Stulginskis buvo ištremtas į Usoljės gyvenvietę (Irkutsko sritis, Sibiras, Rusija). Būdamas tremtyje, piešė, yra išlikę to meto jo piešinių. Yra žinių, kad 1884-1886 m. F. Stulginskis kiek laiko gyveno Mintaujoje (dabar – Jelgava, Latvija). Amžininkų prisiminimai liudijo F. Stulginskį buvus tvirtavaliu gamtos žmogumi: jis pats sau daręs chirurgines operacijas, nuo viršugalvio nusipjovęs auglį ir iš naujo sulaužęs bei susidėjęs blogai sugydytą koją. Mirė 1892 m. Smolenske (Rusija). Palaidotas Smolensko kapinėse.
Teresboras – sukilėlių stovykla
Po įvykių Anykščių bažnyčioje, sukilėliai apie aštuonias dienas stovyklavo Romuldavos miške, Teresboro palivarke (stovyklą įsirengė balandžio 28 d.). Čia sukilėliai tvarkėsi, mokėsi karinės veiklos metodų, vadai kėlė sukilėlių dvasią, buvo pakoreguoti sukilimo planai. Gegužės d. žandarų pulkininkas I. Skvorcovas savo viršininkui rašė, jog Romuldavos miške susirinkę iki 10 000 sukilėlių, nors iš tikrųjų ten buvę apie 2000-2500 žmonių. Sukilėlių vyresnybė apsistojo svirnuose, o dauguma paprastų sukilėlių miegojo tiesiog lauke. Teresbore dieną naktį skambėdavę kūjų dūžiai, net 7-iose įrengtose kalvėse sukilėliai kalė ginklus, tiesino dalges, liejo kulkas. Panaudodamas atsikvėpimą, Teresboro stovykloje Z. Sierakauskas pertvarkė sukilėlių pajėgas reguliarios kariuomenės pavyzdžiu: buvo sudaryti 9 batalionai po 6 plutonus (būrius), iš kurių 4 plutonai buvo ginkluoti šaunamaisiais ginklais, o 2 – dalgiais bei durtuvais. Kiekviename batalione buvo apie 300 vyrų. Sukilėlių vadas Z. Sierakauskas, anot išlikusių prisiminimų, buvo vos 26-erių metų, šviesiaplaukis, su ūsais ir barzda, apsirengęs melsvu tautiniu drabužiu, ant galvos užsidėjęs ,,konfederatkę“ (keturkampė kepurė su snapeliu). Dar jaunesnis buvo vienas iš batalionų vadų – 22-ejų Edvinas Vžeznevskis, Peterburgo karinės akademijos klausytojas, atvykęs savanoriu kartu su keliomis dešimtimis bendraminčių. Stovyklautojų pagarboje buvo kunigas ir karo vadas 35–erių Antanas Mackevičius – su barzda ir ūsais, „konfederatke“ ant galvos, pistoletu už juostos ir kardu prie šono.
Beje, Teresboro sukilėlių stovyklavietė įamžinta paminkliniu akmeniu, kurio aplinka rūpinasi Inkūniečių ir Mickūniečių bendrijos. Pasak šių bendrijų pirmininko, aktyvaus visuomenininko ir politiko Valentino Šapalo, Inkūniečių bendrija Inkūnuose kuria „Atminties“ parką (pastatytos jau 8 skulptūros). ,,Planuojame pastatyti ir skulptūrą, skirtą Knėbių (Teresboro) kaimui, o tuo pačiu ir sukilimui paminėti, skulptūroje įamžinant sukilimo motyvus ar herojus. Tą tikimės padaryti šią vasarą. Mickūniečių bendrija vykdo ES lėšomis finansuojamą turizmo infrastruktūros Inkūnų krašte vystymo projektą, kurio dėka Knėbiuose (šalia paminklinio akmens) jau pastatyta pavėsinė lankytojams, turistams. Artimiausiu laiku visame Mickūnų – Inkūnų krašte ruošiamės pastatyti stendus, rodykles, kurie informuos turistus, kitus praeivius apie šio krašto lankytinas vietas, taip pat apie paminklinį akmenį, esantį Knėbių kaime, nurodys, kaip jį pasiekti, bus pateikta informacija apie sukilimą ir kt. Mickūniečių bendrija jau dvejus metus dalyvavo tarptautiniame veiksme „Darom“, kurio metu tvarkė paminklinio akmens 1863/1864 m.m. sukilėliams ir sukilimui paminėti aplinką. Tą ruošiamės daryti ir šiais metais“,- su „Anykšta“ nuveiktais darbais ir ateities planais dalijosi Valentinas Šapalas.
Per Svėdasus link Daugpilio
Teresbore stovyklaujantiems sukilėliams buvo pranešta apie stambių priešo jėgų artėjimą. Todėl gegužės 3 d. Z. Sierakausko rinktinė išvyko iš Andrioniškio miškų Svėdasų link, kur persiskyrė į tris kolonas. Sukilėliai buvo sumanę žygiuoti į šiaurę, planavo užimti Daugpilio tvirtovę, tačiau nelinksmos žinios iš kitų vietovių privertė šių ambicingų planų atsisakyti.
Svėdasuose kariuomenei sustojus, kunigas ir vienas iš sukilėlių vadų A. Mickevičius nuo statomos Svėdasų bažnyčios varpinės pastolių perskaitė sukilimo manifestą, kvietė svėdasiškius aktyviai jungtis į kovą už tikėjimą, tėvynę, už lietuvius. Beje, kun. A.Mackevičius įamžintas Stasio Karanausko paminkle Svėdasų bažnyčios šventoriuje.
Paslaptinga dvarelio istorija
Ant Šventosios upės kranto, pačiame Anykščių miesto centre, dar ir dabar tebestovi neoklasicistinio stiliaus rūmai, pastatyti XIX a. I pusėje. Apie šiuos rūmus štai ką rašė A.Vienuolis-Žukauskas: „…šiuos rūmus išstačiusi prieš lenkmetį vietos dvarininkė Okulčiūtė. Viename rūmų gale įrengusi sale, kur suvažiuodavę apylinkės dvarininkai reformatai pasimelstų ir pakonferuotų. Lenkmety čia buvęs sukilėlių štabas. Tarp grindų buvęs įrengtas slaptas ginklų sandėlis, kuris užsiliko iki šiai dienai. Tą paslaptį išdavęs vienas katalikas dvarininkėlis, sukilėlių malšintojo rusų generolo Amados sekretorius. Okulčiūtė buvo suimta ir ištremta. Jos rūmai konfiskuoti ir padovanoti tam pačiam generolui Amada. Amada nerimo Anykščiuose ir „savo” rūmus padovanojo išdavikui sekretoriui”. Tokia yra A. Vienuolio-Žukausko versija.
Beje, istorinių šaltinių apie Okulčiūtės dvarelio statybą aptikti nepavyko. Rašydami apie 1863 m. sukilėlių veiksmus Anykščių krašte istorikai Ona Maksimaitienė (,,Lietuvos sukilėlių kovos 1863-1864 m.”) ir Domas Butėnas (,,Anykštęnų kovos už žemę ir laisvę”, ,,Anykščiai”, 1992 m.) Okulčiūtės dvarelio nemini.
Beržai tremčiai atminti
Caro Aleksandro II valdžia susidorojo su sukilėliais ir jiems prijautusiais. Iš Anykščių ir apylinkių buvo nuteista ir ištremta apie 200 gyventojų, o į jų vietą atkelta kolonistų. Istoriko Domo Butėno duomenimis, iš Andrioniškio etapu išsiųsti Jokimas Paršelis su žmona. Suimti iš Anykščių valsčiaus Puodžių kaimo Simonas Šaučiulis, Jurgis Petronis, Jurgis Povilonis, iš Bikūnų kaimo – Jonas Svilas, iš Anykščių – Konstantinas Pukenis, Antanas Bagdonas, Kazimieras ir Jurgis Žusinavičiai iš Burbiškio ir daugelis kitų.
Nukentėjo ir poeto Antano Baranausko broliai – Jonas ir Anupras. Karinio pristavo pranešimu, Jonas Baranauskas, buvęs Anykščių kaimo bendruomenės viršaitis, prijaučia sukilėliams. Politiškai nepatikimas ir įtariamas rėmęs sukilėlius. Jo brolis Anupras buvo sukilėlių gaujoje, bet savanoriškai iš jos grįžo rugsėjo 9 d. Karo viršininko pranešimu, Anupras Baranauskas įtariamas prikalbėjęs kitus eiti į sukilimą ir yra nepatikimų žmonių didžiai gerbiamas. Nors ir pasidavę, bausmės jie neišvengė. Broliai Jonas ir Anupras Baranauskai buvo varinėjami su antrankiais. Tremtyje išbuvo 12 metų. 1875-aisiais grįžę iš tremties Anupras ir Jonas netoli garsaus brolio poeto Antano Baranausko klėtelės pasodino 12 beržų.
Praėjo nuo to laiko 138 metai, tačiau trys beržai iš dvylikos stoiškai atlaikė įvairius gamtos ir istorijos kataklizmus. Stebuklas, bet jie dar gyvi ir mena skausmingą Lietuvių kovos už laisvę metus.
bus daugiau
