Liverpulyje, gretimame kambaryje gyvenęs 38-erių metų čekas Danielis Hušekas kurį laiką negalėjo bendrauti su „Anykšta”. Sako: „Ateik po kelių valandų, dabar dukrą prižiūriu”. Galvojau, kad čekui visai stogas nuvažiavo, bet, pasirodo, – ne. Viename Čekijos miestelyje gyvenanti jo žmona Nadia išėjo į darbą, o laisvadienį turintis Danielis gerą pusdienį per „skaipą” prižiūrėjo 3,5 metų Dominyką.
Liverpulyje, gretimame kambaryje gyvenęs 38-erių metų čekas Danielis Hušekas kurį laiką negalėjo bendrauti su „Anykšta”. Sako: „Ateik po kelių valandų, dabar dukrą prižiūriu”. Galvojau, kad čekui visai stogas nuvažiavo, bet, pasirodo, – ne. Viename Čekijos miestelyje gyvenanti jo žmona Nadia išėjo į darbą, o laisvadienį turintis Danielis gerą pusdienį per „skaipą” prižiūrėjo 3,5 metų Dominyką.
Anglija – blogiausia šalis
Danielis dvejus metus JAV plovė prekybos centrus, tiek pat laiko jis Naujojoje Zelandijoje dirbo vynuogynuose, paskui ketverius metus praleido Airijoje. Šioje šalyje jis dirbo metalo apdirbimo įmonėje – pradžioje suvirintoju, o paskui kompiuteriu derino stakles. Naujojoje Zeladijoje ir Airijoje jis gyveno kartu su Nadia. Ankstyvoje jaunystėje Danielis trumpai padirbėjo Vokietijoje.
Į Angliją jis atvyko po Naujųjų metų. Planavo įsikurti, įsitvirtinti, po to atsivežti šeimą. Žodžiu, ruošėsi Liverpulyje įleisti šaknis. Tačiau Danieliui pakako trejeto mėnesių, jog suprastų, kad jis nenori, kad Liverpulyje būtų šeimos namai.
Statybinių atliekų perdirbimo įmonėje „CCC” dirbęs čekas,skaičiavo, kad jei susitvarkys pašalpas, jo mėnesinės pajamos sieks bent 1500 svarų (apie 6000 litų). Suma visai padori gyvenimui, bet jį slegia aplinka. „Man Anglija iš esmės nepatinka. Stebėk, kaip jie bendrauja su mumis – lyg ir kalba, bet akivaizdu, kad jie fiziškai mūsų nekenčia. Aš nenoriu, kad jie mane mylėtų, pakaktų, kad priimtų kaip normalų žmogų. Su nostalgija atsimenu Naująją Zelandiją, zelandams visiškai „dzin” ar tu juodas, ar geltonas, ar raudonas…” – kalbėjo Danielis.
Dirbo policininku
Danielis universitete studijavo ekonomiką, bet mokslus po trejų metų metė, nes jo Alma Mater neperėjo akreditacijos ir buvo likviduotas. Tada jis Čekijoje dirbo ginklų pardavėju, paskui – kalėjimo prižiūrėtoju, o prieš emigraciją į Angliją buvo policininkas. Danielis kalbėjo, kad grįždamas iš užsienių parsiveždavo pinigų ir vis manydavo, kad tie metai, praleisti užsienyje, buvę paskutiniai. Užsienyje uždirbtais pinigais šeima įsigijo butą, jį apstatė, nusipirko automobilį. Lyg ir įsitvirtino Čekijoje. Tačiau Danielis ironizavo, kad automobilio benzinui čekiško atlyginimo užtenka, bet remontuoti jo jau nebėra už ką. Pradėjęs dirbti policininku Prahoje Danielis uždirbdavęs per 3 tūkst. litų, bet vėliau alga palaipsniui mažėjo ir mažėjo.
Danielis pasakojo, kiek kurioje šalyje uždirbdavo pinigų. Visur – ir JAV, ir Naujojoje Zelandijoje, ir Airijoje, ir dabar – Didžiojoje Britanijoje jo pajamos buvo didesnės nei Čekijoje… Matyt, todėl čekas vis emigruoja. Pajutus „didesnius ir lengvesnius pinigus” Čekijoje sunku jausti patogiai…
Svajonių šalis – Naujoji Zelandija
Naujojoje Zelandijoje Danielis ir Nadia gyveno pietinės salos šiaurėje, dirbo pas ūkininką vynuogynuose. Sezono metu, kai būdavo nuimamas vynuogių derlius, čekai uždirbdavo po 600 dolerių per savaitę. O kai darbymetis baigdavosi, čekų pajamos būdavo mažesnės. Hušekai Naujojoje Zelandijoje turėjo laiko ekskursijoms, nuomotu automobiliu apvažiavo visą salą. „Minkštas klimatas, nuostabus peizažas”, – apie Naująją Zelandiją kalbėjo Danielis. Tačiau pats svarbiausias dalykas, dėl kurio Danielis jaučiasi komfortiškai, – žmonių santykiai. Būtent dėl žmonių santykių Hušekams Zelandijoje buvo gera – čekai ten jautėsi bendruomenės dalimi. Zelandai „atsipūtę”, tempas lėtas, į užsieniečius žiūrima patikliai. Tiesa, pasak Danieliaus, nuo to laiko, kai jis išvyko iš Naujosios Zelandijos, praėjo beveik dešimtmetis, tad situacija gali būti pasikeitusi. „Tada Naujojoje Zelandojoje beveik nebuvo rytų europiečių. Nesutikau nė vieno lenko ir tai džiugino”, – ironizavo čekas.
„Nepatika man čia”
Ir darant interviu, ir kalbantis sąvartyne, kuriame kartu su Danieliumi dirbome, bandžiau aiškintis, kodėl jam Didžioji Britanija išskirtinai bloga šalis. „Nepatinka man čia” – su stipriu akcentu rusiškai kirsdavo Danielis. Jis dėstė, kad net negalįs papunkčiui išaiškinti, kodėl jam Britanijoje nepatinka. Pasak čeko, slegia ne tik santykiai su anglais, bet ir kažkokia negera šalies aura. „Aš nenoriu, kad mano vaikas vaikščiotų šitomis gatvėmis, kad kvėpuotu šito miesto oru. Kodėl? Na, nežinau, bet man atrodo, tu ir pats tai supranti”, – lėtai mintis dėliojo čekas.
Sąvartyno bičiuliai
Ankstesniuose tekstuose apie Angliją rašiau, kad sąvartyne dirbome penki užsieniečiai – aš, čekai Danielis ir Standa, slovakas Juzefas ir mūsų komandai nepriklausantis lenkas. Lenkas taip ir netapo mūsiškiu. Jis sąvartyne karjerą pradėjo anksčiau nei mes ir jau vien dėl to buvo kiek „pasikėlęs“, o ir mes labai bičiuliautis su juo nebuvome linkę. Kažkodėl buvo aišku, kad jis ne mūsų komandoje, nors aš susikalbėjau tik su Danieliumi, mokančiu rusiškai, bet ir Standa, ir Juzefas buvo saviškai, sakyčiau, net draugai…
Baigdamas karjerą sąvartyne žinojau, kad Danielis yra baigęs tris kursus universitete, Juzefas – išmestas iš paskutinio konservatorijos kurso, o Standa kolegijoje baigė stiklo technologijos studijas, o paskui universitete – porą kursų restauravimo chemijos… „Jie lyginant su mumis yra puskvaišiai. Jų pasaulis baigiasi „pabe”, geriausiu atveju – futbolo stadione Tačiau kvailiais čia laikomi mes”, – mūsų sąvartyno kolegas anglus vertino Danielis.
Jau Vokietijoje
Šlovinga Danieliaus karjera sąvartyne baigėsi gegužės mėnesį. Iš Anglijos jis išvažiavo į Vokietiją, įsidarbino sunkvežimio vairuotoju. Dar balandį Danielis šnekėjo, kad susirado tą darbą. Atlyginimas – panašus kaip Anglijos sąvartyne, tačiau Danielis šnekėjo, kad jis iš anksto žinąs, jog Vokietijoje jam bus geriau nei Anglijoje. O ir namai bus vos už kelių šimtų kilometrų…
Beje, likus porai dienų iki mano išvažiavimo iš sąvartyno, Danielis labai subtiliai atkeršijo anglams. Jis ilgai „trynė” pasakodamas anglams, kodėl aš palieku svajonių darbą ir išvažiuoju namo. Danielis aiškino, kad aš ir neketinau ilgai užsibūti, kad tik atlikau žurnalistinį tyrimą, o dabar aprašysiu viską, ką mačiau, laikraščiuose, žurnaluose, knygas leisiu, gal net interviu BBC televizijai duosiu. Po šio Danielio pasakojimo anglai pradėjo tyliai šnekėti, mus apeidavo ratu. Jaučiu, kad jie įtarė, jog ir angliškai aš moku, bet apsimečiau kvailiu norėdamas susirinkti kuo daugiau informacijos…
