Miesto šventė: tradicijos stipresnės už fantaziją (Rievės. 2026-07-24)

Anykščių miesto šventės programa šiemet, kaip ir dera didžiausiam miesto vasaros renginiui, plati ir įvairi. Joje telpa kultūra, muzika, sportas, edukacijos, parodos, tradicinė mugė ir vakarinė pramoginė dalis. Iš pirmo žvilgsnio – viskas, ko reikia sėkmingai šventei.
Tačiau į programą pažvelgus kitu kampu, kyla natūralus klausimas: ar ši programa kuria naują Anykščių miesto veidą, ar tik patikimai atkartoja tai, ką jau matėme ne vienerius metus?
Kartais atrodo, kad jei į portalą anyksta.lt būtų įkelta kelių metų senumo miesto šventės nuotraukų galerija, dalis skaitytojų jos archyvu net nelaikytų. Atpažįstamos erdvės, pažįstamas šurmulys, panašūs akcentai…
Net mugėje kai kurie dalykai atrodo turintys amžiną pastovumą. Dalį prekybininkų kasmet galima sutikti prekiaujančius toje pačioje vietoje.
O juk Anykščiai – miestas, kuriame netrūksta netradicinių erdvių. Kodėl miesto šventė negalėtų persikelti į jas?
Pavyzdžiui, miesto futbolo stadionas. Puiki vieta miesto šventės atidarymui. Ten galima būtų surengti renginį, kuriame visi galėtų pamatyti, kaip Anykščiai, tarsi žaidžiant futbolą, moka ne tik gintis, bet ir pulti su idėjomis.
Mero sveikinimo kalbai galima būtų parinkti ir dar išskirtinesnę vietą – renovuoto daugiabučio balkoną. Juk jeigu gyventojai daugelį metų laukė renovacijos, kodėl gi neparodžius rezultato visai Lietuvai?
Galbūt miesto šventės metu būtų galima surengti specialų renginį „Technikos prisiminimai“. Lankytojai galėtų fotografuotis prie sugedusios amfibijos, pramoginio traukinuko, atsisakančių rajono keliais riedėti elektrinių autobusų. O jeigu kuri nors netyčia užsivestų – tai jau būtų tikras šventinis stebuklas.
Neatrasta erdvė – ir turgaus teritorija. Dabar ji dažnai atrodo taip ramiai, kad joje galima būtų filmuoti dokumentinį filmą apie vienatvę. Tačiau juk planuojama čia įrengti Menų pažinimo centrą.
Turguje galėtų atsirasti „vieta, kur menininkai rodytų, kaip iš tuštumos sukurti prasmę“.
Dar viena išskirtinė vieta – senasis bibliotekos pastatas. Jo savaime žaliuojančios sienos jau tapo savotišku Anykščių ekologiniu projektu. Kam pirkti brangias žaliąsias instaliacijas, jei gamta pati pasirūpino dekoru? Galima būtų surengti festivalį „Gamta perima architektūrą“.
Autobusų stotis taip pat galėtų tapti kultūros erdve. Tiesa, renginio metu reikėtų gerai suplanuoti laiką, nes tarpmiestiniai autobusai čia užsuka taip retai, kad kiekvienas jų pasirodymas galėtų būti įtrauktas į oficialią programą kaip atskiras numeris.
O kalbant apie miesto šventės ekologiją – gal jau metas rimčiau savivaldybės nupirktus daugkartinius indus į ją įtraukti? Mugės dalyviai privalėtų maitintis tik iš šių brangiai kainavusių indų, o kas jais nenorėtų naudotis, privalėtų griežtai aplenkti prekybinės erdvės ribas.
Tuo metu už europinius pinigus sutvarkyta kūdra, kurioje gyvena saugoma varlė, galėtų tapti vienu svarbiausių šventės simbolių. Juk ne kiekvienas miestas gali pasigirti gyventoju, kuriam galioja tokia didžiulė apsauga.
Anykščiai turi puikų chorą „Šilelis“. Galbūt atėjo laikas atkreipti dėmesį, kad kultūra gali būti stipri ne tik tada, kai šalia stovi vadybininkas. Kartais geram balsui užtenka talento, scenos ir didelio maišo savivaldybės biudžeto pinigų.
Ir dar – floristinių kilimų konkursas. Graži tradicija, tačiau kyla nedrąsus klausimas: kodėl tarp spalvingų kilimų nebūna Anykščių rajono savivaldybės mero komandos ar rajono Tarybos kilimo?
Juk būtų labai įdomu pamatyti, kaip politikai savo veiklą paverčia gėlių kompozicija.
Smagios visiems šventės ir gražių koncertų. Kaip socialiniuose tinkluose dviprasmiškai skelbia vieno šventėje jaunimui skirto muzikinio renginio organizatoriai, „o jei aukštas alkoholio kiekis venose, išvis gerai skambės“…