Rokiškėnai literatai susibūrė Kunigiškiuose

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyriaus nariai, vadovaujami veiklios pirmininkės, Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos Romuvos padalinio bibliotekos vedėjos Redos Kiselytės, stengiasi ieškoti naujų kūrybinės veiklos formų, bendriems renginiams susiburti kokioje nors nekasdieniškoje aplinkoje.

      Rugpjūčio 8-ąją savo literatūrinei popietei vietą`rokiškėnai literatai pasirinko Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų Kunigiškių kaime. Šis muziejus, įkurtas dar carizmo laikais statytame buvusios Kunigiškių mokyklos pastate, pasirinktas neatsitiktinai. Juk čia mokėsi būsimasis lietuvių literatūros klasikas, visuomenės veikėjas kanauninkas Juozas Tumas- Vaižgantas, kurio 145-osios gimimo metinės bus minimos rugsėjo mėnesį. Rokiškėnai taip pat gali pasidžiaugti Vaižganto atminimo išsaugojimu, buvusiais tampriais ryšiais tarp jų krašto žmonių ir šio unikalaus kūrėjo. Teko Kunigiškių pradžios mokykloje mokytis ir iš Rokiškio krašto kilusiai žymiai išeivijos rašytojai Alei Rūtai (Elenai Nakaitei- Arbačiauskienei). Kai tuometinės Romuvos gimnazijos (dabar Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos Romuvos padalinys) bibliotekos vedėja Reda Kiselytė pradėjo rinkti autografuotus leidinius, rašytoja Alė Rūta padovanojo mokyklai jai pačiai autografuotų Lietuvos ir užsienio įžymybių leidinių kolekciją, kurią sudarė net 433 leidiniai. Tai pati didžiausia šios rašytojos autografuotų leidinių kolekcija Lietuvoje…

      Rokiškėnai literatai, apžiūrinėdami Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus eksponatus, surado ir daugiau sąsajų tarp Rokiškio krašto ir muziejuje įamžintų žymių žmonių.

       Aplankę muziejų, rokiškėnai Kaimo rašytojų sąjungos nariai bei jiems prijaučiantys susirinko jaukiame muziejaus kieme po klevais. Renginį pradėjo, visus susirinkusius pasveikinusi, šio sambūrio organizatorė Reda Kiselytė. Kaimo rašytojų sąjungos narys, Lietuvos kaimo šviesuolis, istorikas, muziejininkas, žurnalistas, daugelio apybraižų knygų autorius Vytautas Gasiūnas pasidalijo mintimis apie Vaižganto atminimo išsaugojimą Rokiškyje. Su dėkingumu jis atsiliepė apie buvusį gimnazijos direktorių, matematikos mokytoją Juozą Janulionį, kurio dėka mokykla buvo pavadinta Vaižganto vardu, iškilo paminklas rašytojui, per visas negandas tas paminklas išsaugotas. Kai Vaižgantas 1933 metų balandžio pabaigoje mirė, direktorius J.Janulionis pasirūpino, kad jau gegužės 12-ąją Rokiškio valstybinei gimnazijai būtų suteiktas Juozo Tumo-Vaižganto vardas. Direktoriaus rūpesčiu gimnazijoje atsirado muziejus, kieme 1937 m. balandžio 27 d. buvo pašventintas ir atidengtas skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas Vaižganto paminklas. Visą laiką Rokiškyje buvo pažangių mokytojų, kurie sergėjo Vaižganto atminimą: sovietmečiu išgelbėjo jo paminklą ne tiktai išsaugojo nuo sunaikinimo, bet dargi ir restauravo. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, mokyklai vėl sugrąžintas Vaižganto vardas.

       Vaižganto „tema“ tą popietę muziejaus kiemelyje buvo pratęsta. Eilėraščius, skirtus rašytojui ir jo kūrinių veikėjams, skaitė Danutė Tumonytė- Mažeikienė ir Gražina Pitrėnienė. O Reda Kiselytė  perskaitė dvi savo sukurtas miniatiūras, skirtas Kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyriaus paskelbtam literatūriniam konkursui „Kiekvienam Vaižgantas vis kitoks“. Kaip prisipažino autorė, vieną miniatiūrą ji parašė įkvėpta  Romuvos gimnazijoje žymaus aktoriaus Ferdinando Jakšio nuostabiai suvaidinto Kosto Ostrausko monospektakliui „Vaižgantas“.  Rokiškio krašto muziejaus darbuotojas Valius Kazlauskas pasidžiaugė, kad iki šių dienų išsaugotas istorijos paminklas- buvusi Kunigiškių pradžios mokykla- atgimė naujam gyvenimui, virto muziejumi ir tarnauja kilniems tikslams.

       Antroji literatūrinės popietės dalis buvo skirta Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narės Danutės Tumonytės- Mažeikienės antros poezijos knygos „Mane prakalbino lietus“ pristatymui. Tą kuklią, girtis, daugžodžiauti nemėgstančią poetę kalbino sambūrio organizatorė Reda Kiselytė. Iš jųdviejų pokalbio tapo aišku, kad D.Tumonytei-Mažeikienei kūrybinių minčių suteikia kasdieniniai išgyvenimai, pamatyti vaizdai, patirti įspūdžiai, gyvenimiška patirtis. Teko pairti gyvenime ir vargo, ir bado, ir sunkių išbandymų, tačiau jos ranka nekyla rašyti apie liūdnus dalykus, blogį. Danutės eilėraščiai skirti Tėvynei Lietuvai, Tėviškei, gimtojo krašto žmonėms, šeimai, meilei, apdainuoja tai, kas gražu, šviesu, gera.

–          Kai kas piktindamiesi sako, kad Lietuva nieko gero nedavė, tad kam gi reikia jai dėkoti, apie ją gražiai kalbėti?  Aš tokiems atsakau: „ O ką gero tu davei Lietuvai, ką padarei dėl jos?“ Jei visur įžiūrėsi tik blogį, nematysi gyvenimo prasmės, visą laiką dejuosi, ašarosi, tai tapsi dvasios skurdžiumi ir labai daug prarasi. Blogis praeina, o Tėvynė lieka…- kalbėjo Kunigiškiuose naujojo poezijos rinkinio autorė.

Ji perskaitė ir keletą savo eilėraščių. O renginio metu dainomis, pritariant gitara, visus žavėjęs  dainuojamosios poezijos atlikėjas pedagogas Algirdas Paliūnis vieną dainą atliko ir pasirinkęs D.Tumonytės-Mažeikienės  eilėraštį. Poetės sūnus Raivydas, kūręs knygai „Mane prakalbino lietus“ iliustracijas, prisiminė šio rinkinio atsiradimo detales, motinos kruopštų kūrybinį darbą.

Knygos pasirodymo proga autorę sveikino artimieji, giminės, draugai, kolegos Kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyriaus nariai. Sulaukta sveikinimo ir iš Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus- prisiminimui poetė išsivežė iš Kunigiškių fotografijų albumą „Nusilenkime Vaižganto Žemei…“ Negailėjo pagyrimo žodžių  Danutės Tumonytės-Mažeikienės kūrybai  lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jolanta Augulienė, pabrėžusi, kad josios posmuose galima pajusti visas prasmingiausias gyvenimo vertybes : spinduliuojančią meilę, grožį, gėrį, atsidavimą savo šeimai, savo kraštui, pagarbą gimtajai kalbai, Tėviškei, patriotinius jausmus Tėvynei Lietuvai.

      Sambūriui pasibaigus, dar niekas neskubėjo namo. Susidomėję rokiškėnai apžiūrinėjo muziejuje veikiančias parodas, atnaujintas ekspozicijas, dar  pabendravo prie suneštinių vaišių stalo čia pat muziejaus kiemelyje.  

      O išvykdami namo žadėjo į Kunigiškius atvykti ir ateityje, kad vėlei čia „nusilenktų Vaižganto Žemei“…