Į susitikimą su „Anykštos“ žurnaliste Kavarsko vidurinėje mokykloje moksleivių prigužėjo pilnutėlė aktų salė. Dalis iš jų dalyvavo žaidime, kurio finale turėjo galimybę pajusti, ką reiškia neturėti žodžio laisvės, galimybės viešai pareikšti savo nuomonę.
Kavarskiečiai
moksleiviai, kurie pasak įstaigos direktorės Genės Leitienės, „nėra patys
ramiausi vaikai“, klausimų viešumo ir pilietiškumo temomis beveik neturėjo.
Priežastis paaiškėjo po trumpos apklausos. Viešumas ir pilietiškumas – ne aktualiausios moksleivių interesų temos. Kaip
paaiškėjo, reti iš moksleivių atsiverčia rajoninį arba respublikinį laikraštį,
daugelis laiką leidžia tik prie kompiuterių ir beveik visi žiūri televiziją…
Moksleiviai beveik vieningai nusprendė, kad viešumas –
būtinas: neatsirado prieštaraujančių,
jog visuomenei būtina žinoti ir apie tai, kuo gyvena moksleiviai. Anot
kavarskiečių mokinių, reikia garsiai kalbėti apie „geruosius“ kasdienybės
įvykius, tačiau jokiais būdais negalima nutylėti ir psichologinį bei fizinį smurtą, kvaišalų
žalą, netoleranciją, nepilnamečių girtavimą, pagaliau – karą keliuose… Vienbalsiai pripažinta, kad neįmanoma įveikti blogybės,
išspręsti problemos jų neįvardijus.
Moksleiviai buvo pakviesti dalyvauti trumpame žaidime –
eksperimente, įrodančiame, kaip jaučiasi žmonės, neturintys žodžio laisvės. Būrelis vaikinų privalėjo kantriai, netardami nei vieno žodžio,
neatsikirsdami išklausyti tai, ką apie juos mano mergaitės. Mergaitės bendraamžiams nestokojo priekaištų.
