Smagu susitikti: Lidija Valuntaitė-Vileniškienė ir sodybos šeimininkas Petras Baronas.
Iš Butėnų kaimo prie Svėdasų kilęs, daug kartų čia savo šlovės zenite būdamas lankęsis, nūnai prieštaringai vertinamas rašytojas Juozas Baltušis vėl sugrįžo į protėvių kaimą – šeštadienį kaimo turizmo sodyboje Barono vila vyko popietė, skirta kūrėjo atminimui. Susirinko visos septynios dešimtys svečių iš Vilniaus, Svėdasų, Kauno, kitų vietelių bei vietinių butėniečių. Sutartinai sudainavus „Taj Butenų ulytela…” pirmiausia buvo prisiminta Butėnų kaimo ir vienos jų giminės – Juzėnų istorija. Jei jo tėvukas Karolis nebūtų išvykęs į Rygą skalsesnės duonos ieškoti, tai gal ir jis ne ten, bet čia būtų gimęs, gal ir rašytoju tapęs. Jo knygos nuolat minimi Butėnai, Svėdasai, Kupiškis, ten patirti ir išgirsti nutikimai – piemenėlio dienos pas giminaitį Juozą Valuntą Šlapiašilyje, svajonės tapti puodžiumi – tokiu kaip svėdasiškis Ciplinskas ir bandymas gydyti nežinia iš kur atsiradusį naviką – pasitelkiant burtavimą su numirėlio kauleliu ir maldas į Šv. Antaną prie jo statulėlės, ir dabar Svėdasų bažnyčioje tebestovinčios. Lidija Valuntaitė – Vileniškienė šviesiai prisiminė piemenaujant užsimezgusią ir visą gyvenimą trukusią Juozo Baltušio ir Zenono Valuntos bičiulystę, smarkuolis, šį tą drožinėti bandęs berniokas tapo „Parduotų vasarų” prototipu, o vėliau ir garsiu egzotiškų kelmų, medžių šakų sukomponuotų skulptūrų sodo kūrėju, liaudies meistru. Bičiuliai kasmet susitikdavo Butėnuose, rašė vienas kitam laiškus iki mirtis nutraukė. Giminės vardu žodį tarė dukterėčia Virginija Juozėnaitė – Jakutienė, filologė, garsi vertėja. Buvo peržiūrėtas režisieriaus Rimanto Šilinio 1979 m. sukurtas dokumentinis filmas „Filme – Juozas Baltušis“ . Paskutinę filmo minutę įsijungė ryšys su Australija, jau vėlyvą naktį iš Sidnėjaus susirinkusius sveikino ir dėkojo rašytojo dukra Rita Baltušutė, kuri labai norėjo ir pamatyti čia susrinkusius pažįstamus, rengėjus, globėjus. Plačiau – Ketvirtadienio „Anykštoje“.
