Ir nuaidėjo, nuplasnojo, nuvingiavo 2014-ieji… Taip jiems ir reikia! Kita vertus, koks skirtumas kur aš 2014-uosius pasiūsiu ir kaip juos prisiminsiu – praėjusiems metams nuo to nei šilta, nei šalta. Tačiau tebevirškinamas Naujųjų šampanas, „bankuchenas“ ir kiaušinienė su spirgais žmogų daro sentimentaliu. Nesu antžmogis, neatsispiriu sentimentams, paraudojimui, jog pusę gyvenimo kelio jau praėjau, o likusi kelio dalis (kas žino, kiek jos liko?) bus vis labiau provėžuota, duobėta ir vis didės draudžiamų kelio ženklų miškas. Pradžioje atsirado kelio ženklas „sukti į kairę draudžiama“, paskui – raudonas skritulys su perbrauktu bokalu, cigarete… Toliau – perbraukta dešra, kiaušiniai, sviestas. Ir t.t. …, kol legaliam vartojimui liks tik Marijos radijas ir Kairysis Šventosios krantas prieš potvynį.
Metai Anykščiams buvo geri. Mūsų nepuolė žali žmogeliukai. Raudonų ir žydrų žmogeliukų, aišku, turime, tačiau nei vieni, nei kiti tarpusavyje neturėtų daugintis. Nors dėl raudonųjų, dar smala žino – tik savivaldos rinkimai, šitą atseit Darvino teoriją arba patvirtins, arba paneigs.
Šiandien trečia diena po lito mirties. Tapome beličiais (tyčia šitą žodį su trumpąja i parašiau – aut.past. korektorei ir priekabiausiems skaitytojams). Guodžia mintis, jog nacionalinę valiutą net anksčiau nei mes prarado ir broliai latviai, ir estai. Nors visgi beličiu būt blogiau, nei belačiu ar bekroniu… Mes dabar beličiai, bet su euru. O va rusai niekada euro neįsives – nes pas juos euras yra jievras. Tai taip pat guodžia… Jei ko nors rusai neturi, mums yra miela. Apskritai, jei kas nors ko nors neturi, ką turime mes, nors tai ką mes turime mums patiems ir nėra labai reikalinga, vis tiek yra smagu. Net akmeniu inkste didžiuojamės. Svetimas akmuo, svetimame inkste – tik akmuo. O akmuo savame inkste – brangakmenis nematytas. Ir kas pasakys, kad matytas?
Šiais metais Anykščiuose atidarytas SPA, pradėjo veikti Labirintų parkas, įsibėgėjo Lajų tako statybos, sunešioti pirmieji sportbačiai vaikštant Kairiuoju Šventosios taku… Niekas iš aplinkinių rajonų to neturi. Tiesa, dauguma aplinkinių rajonų neturi ne tik Kairiojo Šventosios kranto, bet ir dešiniojo. O varge – ir net pačios Šventosios vagos dauguma rajonų neturi.
Anykščių savivaldybei 2014 metais pavyko parduoti senosios Anykščių ligoninės pastatus, parduotas ir buvusio policijos komisariato pastatas. Kalbama, kad surasti investuotojai į naujosios ligoninės (ne tokia ji jau ir nauja) ligoniams nereikalingą dalį. „Anykščių kvarcas“ pardavė Vikonių plytinės, o „Swedbankas“ – „Anykščių vyno“ griuvėsius. Nepykit, tikrai griuvėsius. Pastatai sveiki, bet iš bendrovės telikę griuvėsiai. Visi išvardinti sandoriai maloniai nuteikia, panašu, kad rinkoje jau yra laisvų pinigų, kurių bandymas skverbtis į Anykščius gali būti mums visiems naudingas. Kitas džiaugsmas, jog kokiuose nors Molėtuose, Ignalinoje ar Kupiškyje joks verslininkas neras tokios dėkingos investicijų terpės – pas mus vien nenaudojamas ligoninių (senosios ir mažiau senos) plotas kaip trys „Marakanos“ stadionai…
Joks Lietuvos rajonas (tiesą sakant, ir jokia pasaulio valstybė) neturi Puntuko akmens, kuris dabar jau asocijuosi ne tik su Dariaus ir Girėno skrydžiu, bet su amžinybėn išėjusiu dešimties litų banknotu. Nei Molėtai, nei Utena, nei Ignalina šiemet nepradėjo biokatilų statybų, nes juos jau prieš dvidešimt metų pasistatė.
Tik mūsų mieste sutelpa Angelų ir Arklių muziejai, tik mes turime Menų centrą ir Menų inkubatorių, tik mūsų muziejinis siaurukas geriau prižiūrimas nei keleivius vežantys „Autoveldos“ autobusai. Panašu, jog nuėjau į „Nasha Rasha“ scenarijų. Netyčia… Atsiprašau. Norėjau pasidžiaugti, o išėjo kaip visada…
Didžiavausi, kad pažįstu Sergejų Jovaišą, kol jis netapo politiku. Dabar jau jo reikalas man įtikti, įrodyti, kad jis geresnis mano interesų gynėjas nei Alfrydas Savickas.
Anykščiuose gyvena kitas didis sportininkas Giedrius Titenis ir didis treneris Žilvinas Ovsiukas. Šie žmonės jau ir Lietuvos masteliais yra megažvaigždės. Bet patys kalti, jog čia gyvena… Juk vertinam ne absoliučiais matais, o per palyginamąją prizmę, kurioje kas ką norim, tas tą matom, su kuo norim, su tuo ir lyginam.
„Aukštaitiško formato“ kaltė, jog teko girdėti ne tik Anykščių, bet ir Molėtų, Utenos, Visagino, Ignalinos, Zarasų savivaldybių vadovų postringavimus. Visų vadovų komplimentai sau nepriklausomai nuo lyties ir politinių pažiūrų yra tokie patys. Net Utenos Katinas (meras Alvydas Katinas) eina kurorto keliu, kai, regis, nėra ko vaikščioti pakampėmis, kai Utenoj tiek mėsos (Vien tik „Utenos mėsoj“ dirba daugiau žmonių, nei Anykščiuos niekur nedirba.).
Sukęs apsukęs vis tiek kaip esminį Anykščių identitetą ir pastarųjų dešimties metų įvykį išskirčiau G.Titenį. Net herbą miesto būtų galima pakeisti – vietoj Nepamuko ant tilto statyčiau Ž.Ovsiuką su megafonu, o G.Titenis lai plaukia Šventąja. Gal naujas herbas turistus privilios…
