Taip, seimūnai praranda ryšį su tikrove. Štai liberalė Dalia Teišerskytė skundėsi, kaip teko vienuolika valandų praleisti sėdint šalia juodaodžio ir lėktuvo tualeto, iki šiol vis dar jaučiasi tos kelionės pažeminta. „Kai skridau iš pasaulio parlamentarų kongreso ir kitų šalių parlamentarai skrido kaip priklauso, kaip žmonės, o man teko sėdėti tarp negro ir klozeto, tai yra afroamerikiečio, ir abu jie kvepėjo vienodai. Kitų šalių parlamentarai praeidami klausė manęs, kodėl aš čia sėdžiu, gal man bloga, man buvo gėda už mūsų valstybę. Na, patikėkite, sėdėti per naktį šalia tualeto, kai kas penkios minutės ten kas nors ką nors daro, o šalia sėdi, matyt, iš vakaro gerai įkalęs pilietis ir dvokia visais, kokiais tik įmanoma, kvapais… Aš tiesiai šviesiai sakau: visą kelią prablioviau. Aš jaučiausi pažeminta“, – parlamente skundėsi D.Teišerskytė.
Seimūnai aiškiai pamiršo, kad būtent tualetai Lietuvoje yra vieni iš vertingiausių ir brangiausių statinių, todėl neabejotinai tapo tautos architektūros ir minties pasididžiavimu, kokia gali būti gėda už valstybę, kurioje tualetai kainuoja kaip prabangios vilos? Argi galima to gėdytis? Kitas klausimas, kam skųstis, kad ten „kas penkios minutės ten kas nors ką nors daro“, gal paprasčiau pasakyti, jog duris užsidarytų? Dėl negro, t. y. afroamerikiečio, nuomonės neturiu, bet iš esmės reiktų priminti, kad kai kurios D.Teišerskytės kolegės į Afriką pas mylimuosius skraido, tai dėl tos smarvės jai tegu ir iškaršia kailį. O šiaip tai turbūt dar pusė Lietuvos nėra lėktuvu skridę, todėl atsidūrę „tarp negro ir klozeto“ irgi verktų, tačiau iš laimės. Ir taip visas 11 skrydžio valandų. Ne tik verktų, bet dar ir dėkotų valstybei, kad į tokį tolį nemokamai nuskraidino.
D.Teišerskytė „Facebook“ vėliau atsiprašė: „Šiandien kalbėdama apie vieną nemalonų įvykį savo gyvenime, apie nutikimą keliaujant lėktuvu, panaudojau netinkamus žodžius. Dėl to nuoširdžiai gailiuosi ir visų atsiprašau“. Visuomenė yra žiauri, todėl ji gailisi dėl „negro“, tačiau niekam neužkliuvo, kad ji unitazą rasistiškai „klozetu“ išvadino. Kas atsiprašys už tai?
O pereinant prie vietinių naujienų ir įvykių, tai Anykščiuose nieko naujo – vis dar einam kultūrėjimo ir turizmo keliu. Gražu, kad užsimota tapti Europos kultūros sostine ir stiklainių su „lazeriu išpjautomis dangteliuose angomis“ pridėliota. Mano galva labai modernu, kad buvo pasirinkti trilitriniai stiklainiai. Tai kur kas geriau negu dvilitriniai arba litriniai, apie puslitrius net nekalbu. Viena vertus, reikia, kad indas būtų talpus, nes kokia idėja į mažutį stiklainėlį tilps, kita vertus – nors kaip panaudosime gausias stiklainių atsargas, vis mažiau konservuojančių anykštėnų rūsiuose, o „lazeriu išpjautos dangteliuose angos“ rodo, kaip toli pažengęs namų ūkis Anykščiuose. Juk norėdama išsitraukti agurką paprasta Anykščių šeimininkė nesigriebia atidarytuvo, nekrapšto dangtelio peiliu, nedaužo stiklainio, o sėda ir užprogramuoja lazerį. Vien šis veiksmas leidžia nugalėti Europoje.
O patirties būti kultūros sostine turime, juk net statėme operą. Tiesa, tas veiksmas kiek priminė Ramiajame vandenyne esančią Nauru valstybę. Šį sala galvojo galvojo, kaip čia išgarsėjus, todėl bene už 16 milijonų dolerių nusprendė pastatyti Niujorke operą. Pastatė, bet išgarsėjo tik tuo, kiek statydami operą išleido. Todėl ir dabar, mano subjektyvia nuomone, galėtume europiečius pamokyti, kaip KULTŪRINGAI, t.y. kultūrai, išleisti pinigus. Tai didžiulis skirtumas nuo paprasto pinigų leidimo: šiaip išleidžiami pinigai generuoja kažkokį produktą, o kultūringai išleidžiami pinigai dingsta be jokio pėdsako, kitaip sakant, ekologiškai švariai, neužteršdami nereikalinga materija, ypač kai procesus reguliuoja ir kultūrinius projektus priiminėja kiemsargiai.
Taigi, gairės kultūrai aiškios labai ilgam laikotarpiui, Anykščių patirtis šioje sferoje yra unikali, tvari ir nepakartojama. Ir viešąjį tualetą turime. Su unitazais. Sprendžiant pagal įvykius ir, anot seimūnės, negrų, t. y. afroamerikiečių, greit gausime. Tiesa, abejoju, ar jie atvyks iš Amerikos, todėl teisingiau juos būtų vadinti „afro“. Stigs šioje kompozicijoje tik verkiančios D.Teišerskytės.
