„Mano tėtis kanklėmis grojo pirmojoje dainų šventėje Kaune 1924–aisiais, o aš dar besimokydamas Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje 1956-aisiais dirigavau garsiajam Skriaudžių kaimo ansambliui“, – pastebėjo su paskyrimu į Kavarską atvažiavęs ir Anykščių krašte visam likusiam gyvenimui pasilikęs buvęs Anykščių kultūros skyriaus vedėjas Stasys SIAURUSAITIS. Juo dirbo nuo 1966 iki 1973 metų, apsipykęs su rajono valdžia jau norėjo išvažiuoti, tačiau direktoriauti priprašė Muzikos mokykla, o po kelių metų vėl grįžo dirbti kultūros skyriaus vedėju ir dirbo iki 1984 – ųjų. Išėjo gydytojams pasiūlius susirasti ramesnį darbą, tad iki pensijos 22 metus dirbo eiliniu Anykščių muzikos mokyklos mokytoju. Penkis dešimtmečius Anykščių kultūros baruose dirbęs, kadaise beveik du dešimtmečius jai ir vadovavęs S.Siaurusaitis sutiko atsakyti į keletą „Anykštos“ žurnalisto klausimų.
– Ar kultūra turėjo tarnauti tarybinei ideologijai?
– Kaip sakyt? Pagal socialistinės santvarkos turinį, tai taip. Tačiau, manau, kad Lietuvoje, o ir Anykščiuose, buvo kitais. Kai mokiausi tuometiniame Leningrade, neatsitiktinai rusai sakydavo, „Litva – eto malaja zagranica“ („Lietuva – mažasis užsienis“). Socialistinei ideologijai duoklę privalėjom atiduot ir šito nepavyko išvengti didiesiems Lietuvos meno kūrėjams, kurie buvo priversti kažką parašyti pagiriamo socialistinei santvarkai, partijai. Antai kompozitorius Algimantas Bražinskas sukūrė nuostabią kantatą „Brolių milžinų šaly“ ir vidurinę jos dalį buvo priverstas skirti revoliucionieriams. Bet juk tarybiniu laikotarpiu sukurta begalė literatūros, muzikos kūrinių, kurie ir šiandien skaitomi, dainuojamos dainos, ta pati „Lietuva brangi“ ir liaudies dainos. Juk niekas nedraudė dirbti kraštotyrinio darbo. Organizuodavome rajono kultūros dienas, tai jose kiek etnografinių ansamblių dalyvaudavo!. Neišvengiamai tam tikra dalis buvo atiduodama socialistinei ideologijai, tačiau tuo metu kitaip būti ir negalėjo. Nieko nedarydami nebūtume išsaugoję savo kultūros savasties, savo dainų, šokių, tautosakos. Dirbdamas siekiau, kad kultūra klestėtų kaime. Už tai, kad leisdavau, o neretai ir pats siūlydavau Muzikos mokyklos mokytojams dirbti bent puse etato kaime, gavau ne vieną papeikimą.
– Kaip sekėsi palaikyti tautinę dvasią tokiais gūdžiais tarybinės tikrovės metais?
– Stengdavomės organizuoti eksperimentines dainų, pučiamųjų orkestrų, šokių, etnografines šventes, stengdavomės nukreipti mus tikrinančių partinių funkcionierių dėmesį. Ir tai dažnai pasisekdavo. Šventėse skambėdavo lietuvių kompozitorių kūriniai, buvo šokami seni tautiniai šokiai, dainų šventes įstengdavome pradėti etnografiniais renginiais. Šventės buvo masiškos, jos reikalavo daug organizacinio darbo. Ta pati „Bėk bėk, žirgeli!“, kuriai muziejininkai paruošdavo ekspozicijas, savo ruožtu vykdavo sportinės varžybos, o kultūrinė dalis pareikalaudavo daug pastangų, kad būtų įmanomai tautiškesnė. Rajone buvo daugybė saviveiklos kolektyvų. Prisimenu, kad į respublikines dainų šventes nuo suaugusiųjų iki vaikų išveždavome iki 1000 dainininkų ir šokėjų. Tarp jų buvo etnografiniai kolektyvai, dominavo chorai.
– Manau, per tiek metų buvote sukaupęs nemažą patirtį. Pagaliau ir išėjęs į užtarnautą poilsį nelikote abejingas Anykščių krašto kultūrai, dažnai Jus matome kultūriniuose renginiuose. Gal ką vertingo iš anų laikų siūlytumėte šių dienų kultūros arimų artojams?
– Sunku pasakyti. Laikai pasikeitė. Atėjo internetas, savo veiklą išplėtojo televizijos, pasikeitė požiūris į kultūrą. Mano darbo Kultūros skyriaus vedėju metais meno saviveiklai daug padėjo kolūkiai, gamyklos. Bent kelis kolektyvus turėjo ir išlaikė Anykščių vyno gamykla, „Spartako“ veltinių fabrikas, Mechanizuota kolona ir kitos įmonės. Antai Anykščių buitinio gyventojų kombinato pučiamųjų orkestras dalyvaudavo visose šventėse. Neklystate, tikrai lankiau bene visus kultūros renginius, tačiau vienu metu nusivylęs dėl sceninės kultūros buvau nustojęs į juos vaikščioti. Dabar džiaugiuosi, kad ji vis dėlto ji atsigauna. Kam tie keiksmai, nešvankybės scenoje ir televizijos ekranuose? Anksčiau to nebūdavo. Turiu savo nuomonę ir dėl sunkiosios muzikos festivalio „Velnio akmuo“. Manau, kad Dainų slėnyje, prie vyskupo ir poeto Antano Baranausko apdainuoto Anykščių šilelio jam – ne vieta, šis festivalis mažai ką bendro turi su Anykščiais. Tai svetimkūnis. Anykščiai nuo seno didžiuojasi čia gimusiais, augusiais, kuriančiais rašytojais, čia nuo amžių tvyro literatūrinė dvasia. Ją reikėtų išlaikyti ir puoselėti.
773985 700406Stay up the great paintings! 825108