Švietimo skyriaus vedėja Vida Dičiūnaitė keliaudama po JAV ne tik grožėjosi Naujojo pasaulio vaizdas, bet realiai pajuto, ką reiškia Tėvynės ilgesys.Jono JUNEVIČIAUS nuotr.
Anykščių rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėja Vida DIČIŪNAITĖ itin išsamiai išnarstė M. Prusto klausimyną. Nepatogių klausimų ar tiesiog paprastų „nežinau“, „negaliu atsakyti“ pašnekovės atsakymuose nėra…
Vedėja nepilsto iš tuščio į kiaurą net paklausta laimės recepto – tokio nėra, kiek norėsi būti laimingas, tiek ir būsi…
– Apie ką dabar daugiausiai galvojate?
– Kaip susigrąžinti jaunystę (juokiasi…) O jeigu rimtai, tai dabar dažnai mano mintys nukreiptos bandymui suvokti žmogaus kasdieninės gyvenimo rutinos prasmę, žmogaus misiją ir paskirtį žemėje, gilinuosi į filosofinius klausimus. Sunkiausia suvokti atsitiktinai (o gal neatsitiktinai?) tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje atsidūrusių aukų likimo prasmingumą, bet galbūt kiekviena jų neša mums tam tikrą pamoką, tam tikrą įspėjimą, kad taptume žmogiškesni, supratingesni, kad kurtume tobulesnį ir atlaidesnį pasaulį.
– Jūsų labiausiai vertinama dorybė?
– R. Tamošaitis yra parašęs, kad brandi išmintis ateina su nuolankiu tave kuriančios tikrovės pripažinimu. Tebūnie Tavo valia… Ne mano, o Tavo… Tai ėjimas nuo „aš“ prie Tu… Ne J. Marcinkevičiaus nuolankumo (,,Aš kaltinu visus visus, išmokiusius lietuvį nuolankumo“), ne, anot J. Sprindytės, baudžiauninko komplekso prasme, o Kūrėjo valios pripažinimu, dvasiniu orumu, mums kiekvienam skirtos išskirtinės misijos žemėje priėmimu.
– Kokiomis aplinkybėmis jūs meluojate?
– Šiaip jau esu bloga melagė, nes pamelavusi dažniausiai įkliūnu. Mėgstu krėsti pokštus per balandžio 1-ąją, bet sunku susilaikyti nesijuokus. Aišku, su metais ateina suvokimas, kad yra aplinkybių, dėl kurių nebūtina ar tiesiog negalima sakyti tiesos. Psichologai sako – verčiau būk laimingas, negu teisus.
– Ko labiausiai nemėgstate savo išvaizdoje?
– Papildomų kilogramų. Ir valios neturėjimo tiems kilogramams numesti.
– Žmogus, kurį jūs niekinate?
– Stengiuosi būti tolerantiška, tačiau, kaip ir visi žmonės, kartais sugaunu save ironiškai mąstančią apie tam tikrų įpročių, tam tikro elgesio, tam tikro mąstymo žmones. O labiausiai mane erzina tie, kurie pernelyg save sureikšmina. Dažnai mes gyvename lyg galėtumėm gyventi šimtus metų. Tu gali turėti kiek nori turtų, būti kviečiamas į pirmąsias eiles, atpažįstamas gatvėse, vis tiek, kai ateis Tavo paskutinio atodūsio valanda, liksi akistatoj tik su savimi, savo siela, išeisi tuščiom rankom, negalėdamas nieko pasiimti su savimi.
Visą „Prusto klausimyną” skaitykite laikraštyje „Anykšta“
