Praėjus jau beveik trims dešimtmečiams po to, kai Lietuva tapo nepriklausoma, netikėtai vėl į viešąją erdvę lenda revanšistinės nuotaikos. „O kiek anais laikais už rublį galėjai nusipirkti. O dabar?“, – nostalgiškai atsidūsta pašnekovai, o kur dar įsitikinimas, kad žmonės gyveno vis geriau ir geriau, kol atėjo… Nepriklausomybė.
Tai ką gi galėjo Lietuvos gyventojas nusipirkti už rublį gyvendamas Tarybų Sąjungoje?
Anykštėnai pamena trūkumo laikus
Žmones dažniausiai pamena tuos „brandaus socializmo metus“, kai apie 1980-1990 santykinai buvo sušvelnėjęs politinis klimatas, o TSRS ekonomika, nors ir buksuodama, tačiau judėjo. Už rublį šį tą galėjai nusipirkti, tiesa, jeigu prekių būdavo parduotuvėse. Dabar jau pamirštas reiškinys, neatsiejamas nuo tarybinės santvarkos, buvo deficitas. Net jei ir turėdavo žmogus pinigų, prekių arba nebūdavo, arba jos būdavo klaikios tarybinės kokybės. Nieko nestebino parduotuvės, kuriose prekiaujama dviejų rūšių konservais arba drabužių skyrius, kuriame kabėdavo vieno modelio rūbai. Deficitas išaugindavo ir prekių kainas. Ypač tų, kurios patekdavo iš užsienio. Vikiški batai kainuodavo 250 rublių (atlyginimas TSRS laikais svyruodavo 100 rublių ribose), amerikietiški džinsai – iki 200 rublių, net užsienietiški plastikiniai maišeliai kainuodavo 3- 5 rublius.
Buvęs Burbiškio kooperatyvo pirmininkas Alvydas Diečkus, sako, kad kaimo gyvenimas prie visų santvarkų buvo nelengvas. „Kaimiečio gyvenimas labai priklauso nuo gamtos, oro sąlygų. Taip pat ir nuo santvarkos. Žinoma, tais laikais už rublį daugiau galėjai nusipirkti nei dabar už eurą. Tačiau buvo kita bėda – pinigų tarsi ir buvo, o prekių – ne. Tekdavo prekių važiuoti į Latviją arba Baltarusiją. Kitur nebuvo juk galima Tarybiniais laikais išvažiuoti. Gerai kokiems norvegams, kurie karta po kartos kūrė savo ūkius, o pas mus buvo naikinami vienkiemiai. Visus suvarė į gyvenvietes, norėjo padaryti, kad gyventume, kaip mieste, bet juk taip niekada nebus.Jei nebūtų buvę kolektyvizacijos, gyventume kitaip. O ir šiais laikais sunku klausyti, kaip per televiziją sako, kad kaimiečiai tai tiesiog avinų banda. Bet juk visi valgo kaimo žmogaus užaugintą kasdieninę duoną”, – sakė A.Diečkus.
Profesorius, mokslų daktaras, Saulius Nefas, buvęs Anykščių meras teigė, kad Tarybų Sąjungoje tikrovėje buvo kitaip negu rodydavo propaganda. „Buvo sakoma, kad pagaminama vis daugiau (tai buvo išties, nes po karo ekonomika kilo ir po truputį pradėjo atsirasti tam tikrų pramoninių- buitinių prekių) nors trūkumas buvo itin jaučiamas Pabaltijo, Užkaukazės okupuotose valstybėse ir tą trūkumą akivaizdžiai parodydavo „tuščios parduotuvių lentynos ir visai kitaip atrodantys šaldytuvai namuose”,- teigė S.Nefas.
Anykščiuose gyvenantis vadovėlių autorius Juozas Danilavičius sakė, kad tarybinė santvarka pasižymėjo brutalumu ir melu. „Negalima užginčyti, kad tuo metu nebuvo daug daroma, statoma, tačiau ne viskas buvo liaudies gerovei. Žmogus santvarkai nerūpėjo. Oficialiai buvo skelbiama, kad Tarybų Sąjunga rūpinasi vaikais geriausiai pasaulyje. Mes auginom 5 vaikus, už juos kas mėnesį gaudavom 4 rublius. Buvo skelbiama, kad TSRS – tautų klestėjimo šalis, o iš tikro norint išleisti knygą lietuvių kalba, reikdavo įveikti daug barjerų, tuo tarpu buvo skatinama leisti kuo daugiau knygų rusų kalba. Tikrovė ir deklaravimas visur skyrėsi, buvo daug vargo ir skurdo, kuris išvis buvo neminimas.“
Verslininkas Alvydas Boguševičius sako, kad paskaičiuoti ir palyginti galima. „Sakykim, perku tokius melchiorinius šaukštus, ant kurių užrašyta, kad kainavo 2 rublius. Mano tėvai per dieną galėdavo uždirbti du šaukštus. Už dienos uždarbį galėdavo nusipirkti 30 litrų dyzelino, nes naftos produktai būdavo pigūs. Taigi, dabar tai kainuotų 30 eurų, vadinasi, už du šaukštus tektų mokėti 60 eurų šiais laikais. Dar reikia pastebėti, kad prekių nebūdavo, o deficitinės, sakykim džinsai, kainavo tiek, kiek visas žmogaus mėnesio atlyginimas. Televizorius kainuodavo 700 rublių – septyni atlyginimai ir t.t. O mėsa, puikiai pamenu, tada kainavo 2 rubliai 10 kapeikų už kilogramą, panašiai tiek pat, kaip ir dabar.“
Tikrovė slėpė nepriteklių ir vergišką darbą.
Reikia prisiminti, kad Lietuva buvo du kartus okupuota. Sąlygas 1940 m. birželio mėnesio Lietuvos okupacijai sudarė 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo-Ribentropo aktas ir jo slaptieji protokolai bei 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašyta Tarybų Sąjungos ir Vokietijos sienos ir draugystės sutartis. Molotovo-Ribentropo paktas užtikrino Vokietijai, kad Tarybų Sąjunga negins Lenkijos, kurią Vokietija ruošėsi pulti, o slaptaisiais protokolais buvo pasidalinta įtakos sferomis, taip Lietuva pateko į Vokietijos įtakos sferą. Prieš pat prasidedant Vokietijos – Lenkijos karui, vokiečiai pasiūlė lietuviams kariauti kartu ir atsiimti Vilniaus kraštą. Taip Lietuva buvo viliojama įsitraukti į sąjungą su Vokietija ir automatiškai patekti į jos įtakos sferą (kaip numatyta pakto slaptuosiuose protokoluose). Visgi Lietuva paskelbė neutralitetą ir Lenkijos nepuolė. Kadangi Lietuva atsisakė susisieti su Vokietija, o ir Stalinas norėjo gauti Lietuvą, tai Lenkijai jau beveik kapituliavus, rugsėjo 28 d. Vokietija ir Tarybų Sąjunga pasirašė Sienos ir Draugystės sutartį (kadangi dabar likvidavus Lenkiją abi valstybės turėjo bendrą sieną) ir dar kartą pasidalino įtakos sferomis, šį kartą Lietuva buvo atiduota Tarybų Sąjungos įtakai, manais į dalį Lenkijos teritorijos.
Pagal minėtas sutartis Tarybų Sąjunga pradėjo primetinėti Savitarpio pagalbos sutartis. Spalio 3 d. Tarybų Sąjunga pareikalavo, kad ir Lietuva pasirašytų analogišką sutartį. Manais į sutartį Tarybų Sąjunga pasiūlė grąžinti Lietuvai Vilnių. Pagal šį susitarimą Lietuvoje atsirado keletas Tarybų Sąjungos kariuomenės garnizonų – iš viso 18 786 Raudonosios armijos kariai.
Spalio 10-osios sutartimi Lietuva atgavo beveik 7 tūkst. km² teritorijos, tačiau tai buvo tik penktadalis teritorijos, kurią Sovietų Rusija buvo pripažinusi Lietuvai 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi. Lietuvai nebuvo grąžintos visos lietuviškos teritorijos esančios Sovietų Sąjungos teritorijoje.
Antrą kartą Lietuva buvo okupuota baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Okupacija truko 50
metų. Per tą laiką, lyginant su tarpukariu, žinoma, kad daug kas pasikeitė, tačiau, jei lygintume Skandinavijos valstybes, kurios gyveno savarankišką gyvenimą, pamatytume, kad jų pažanga nepalyginamai didesnė.
Ekonomika funkcionavo vergiško darbo principu
Leninizmo – marksizmo idėjos kūrė naują žmogų ir naują visuomenę, taip pat ir naują ekonomiką bei jų santykius. Patraukus komunistinis šūkis „Žemę – valstiečiams, fabrikus – darbininkams“, niekada nebuvo įgyvendintas. Tiksliau žmonės atsidūrė visiškoje vergovėje. Vienintelis vergvaldys šioje valstybėje buvo pati valstybė, valdoma diktatorių komunistų, kuriai priklausė viskas. Net ir žmonės. O su žmonėmis ši santvarka elgėsi taip, kaip norėjo. Pagal leninizmo – marksizmo teoriją, buvo normalu, kad vykstant reformoms, būtų sunaikinta bent 10 procentų populiacijos. Dėl teroro, kilusių badmečių TSRS neteko daugiau žmonių negu prarado per Antrąjį pasaulinį karą.
Nostalgiškai prisimenantys tarybinę ekonomiką ir kad už rublį tada buvo galima nusipirkti 100 dėžučių degtukų, kažkodėl nenori prisiminti, kad tarybiniu laikotarpiu ne visada tų rublių būdavo. Vykstant kolektyvizacijai žmonės iš viso negaudavo pinigų. O visų metų uždarbį iš kolūkio parsinešdavo tiesiog ant pečių – pusmaišis grūdų buvo visas atlyginimas.
Nenorima prisiminti ir to, kad tariama tarybinė gerovė buvo kuriama nuteistųjų ir kolūkiečių nemokamu darbu. TSRS buvo bene vienintelė šalis pasaulyje, kuri į savo planus įtraukdavo tai, ką pastatys kalintys lageriuose. O kalinimo mastai buvo žmogėdriški – apie 1950-uosius TSRS kalėjimo, tremties ar lagerių buvo ragavęs kas trečias šalies gyventojas.
Verčiami dirbti tik už duonos davinį ir taip kelti TSRS ekonomiką, daugelis iš nuteistųjų sumokėdavo gyvybe. Paskaičiuota, kad kiekvienas Baikalo – Amūro magistralės metras kainavo po 1 gyvybę.
Tarybinė ekonomika dirbo karo pramonei
Jonas ŠIMĖNAS, Nepriklausomybės akto signataras:
– Sovietų Sąjungoje svarbiausia dalis buvo karinis-pramoninis kompleksas, o visa kita nebuvo labai svarbu. Tai buvo šalies pasididžiavimas. Lietuvoje taip pat, ypač žemės ūkyje, jau nebebuvo kam dirbt, nes žmonės išsilakstė iš kolchozų, todėl dažnai atvykdavo dirbti kareiviai, studentus rudenį veždavo nuimti derliaus. O vėliau pradėjo vežti į kolūkius žmones iš Armėnijos, Azerbaidžano, Ukrainos dirbti žemės ūkyje. Manau, nėra net ko ir kalbėt apie darbo efektyvumą tarybiniais laikais.
Ši sistema buvo pasmerkta dėl visiško darbo neefektyvumo. Būdavo tik atskiri sąžiningi žmonės, kurie dirbdavo negailėdami jėgų. Vienu metu Sovietų Sąjungoje atėjo laikas, kai daugelį darbų turėjo dirbti kariuomenė. Kareiviai padėdavo sudoroti derlių, statydavo įvairius objektus. Sunku atsakyti į klausimą, kas pirmas – višta ar kiaušinis – o šiuo atveju sunku pasakyti irgi, ar darbo efektyvumą lėmė gyvenimo būdas, ar gyvenimo būdas lėmė tokį darbo efektyvumą.
Galiu pasakyti ir porą konkrečių dalykų. Teko dirbti prie naftos gręžinių. Tada gręžinį su tarybine technika ir tarybine brigada gręždavom 3-4 mėnesius, kol pasiekdavom 2 kilometrų gylį. Dabar toks pats gręžinys su amerikoniška technika atliekamas per savaitę…
Tuo laiku turbūt vieninteliai kauniečiai Lietuvoje išsaugojo verslumą. Ko tik nedarydavo – mezgė, pirko, parduodavo, audines augindavo, veždavo į Rusiją.
