Devyni dešimtmečiai Antano Vienuolio pramintu keliu

2017 m. gegužės 1 d. sukanka lygiai devyni dešimtmečiai nuo tos dienos, kai 1927 m. pavasarį anykštėnas vaistininkas ir Lietuvoje jau žinomas rašytojas 45-erių Antanas Žukauskas-Vienuolis tapo dar ir pirmuoju Anykščiuose muziejininku.

Pirmiausia jis, matyt, išvalė ir sutvarkė savo sodybos kieme išsaugotą šimtametę Baranauskų giminės palydovę klėtelę. Paskui pernešė į ją brangiausias relikvijas, menančias poetą ir vyskupą Antaną Baranauską, jį supusius žmones ir jų gyvenimo laiką. Galiausiai paėmė storoką sąsiuvinį gražesniais viršeliai ir jo pirmajame puslapyje parašė esminius žodžius: „A. Baranausko Namelį lankiusių garbės svečių knyga“. Ir dar apačioje pridūrė: „1927.V.1, Anykščiai“.
Šį dokumentą, kurio puslapiuose netrukus, dar tais pačiais 1927-aisiais, atsiras ir Lietuvos Prezidento Antano Smetonos, ir kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto, ir kitų Lietuvos garsenybių įrašai, Anykščių muziejininkai dabar vadina savo Muziejaus gimimo liudijimu. Visi kiti dokumentai, vėliau paliudiję Muziejaus pertvarkymus, tik patvirtino, kad A. Vienuolio pasirinktas kelias yra neužželiantis.
Trisdešimt metų, iki pat mirties, Muziejų globojęs ar jam vadovavęs rašytojas buvo pirmasis Lietuvoje, pradėjęs memorialinės muziejininkystės tradiciją. Iki tol niekam nešovė į galvą, kad muziejus gali būti kuriamas ne vien tik krašto istorijos vertybėms kaupti ir eksponuoti – tai daryta daugiau nei šimtą metų, nuo Dionizo Poškos „Baublių“ laikų. A. Vienuolis parodė sektiną pavyzdį, jog muziejus gali išdidžiai liudyti ir vienos asmenybės gyvenimo pėdsakus. Tik vėliau Kaune buvo įsteigtas ir Maironio muziejus, dabar Lietuvoje veikia dešimtys memorialinių muziejų ir ekspozicijų, tik visur jie jaunesni už Anykščių Klėtelę.
Per devynis dešimtmečius būta momentų, kai Muziejus staiga ūgteldavo: ekspozicijų skaičiumi, eksponatais, turistų srautu ar juos priimančių darbuotojų skaičiumi. Lai Muziejaus istoriją pasakoja laiko ženklai: datos, skaičiai, fragmentai iš istorinių tekstų, kurie tiksliausiai apibūdina anykštėnų muziejininkų kelionę A. Vienuolio pramintu keliu.

Tautvydas Kontrimavičius,
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus kuratorius

Skaičiai Muziejaus kelyje

1 – pirmasis Muziejaus eksponatas, kurį dar 1927 m. įregistravo A. Vienuolis, yra Antano Baranausko klėtelė.

16999 – šiuo numeriu pažymėtas eksponatas – Stanislovo Petraškos akmens tapybos paveikslas „Žiemos spalvos“ – paskutinis papildė Muziejaus pagrindinį fondą 2017 m. pavasarį. Iš viso Muziejuje saugoma per 34 tūkst. eksponatų.

6202 – kone kas penktas Muziejaus eksponatas, sukūrus jo skaitmeninę kopiją, dabar ne tik saugomas Anykščiuose, bet ir matomas visame pasaulyje, nes pateiktas Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje (LIMIS) internete.

5419 – štai kiek žmonių aplankė A. Baranausko klėtelę-muziejų 1957-ųjų pavasarį – paskutinį, kai juos Muziejuje pasitiko pats A. Vienuolis.

106045 – o štai kiek turistų aplankė bent vieną iš devynių Muziejaus ekspozicijų pernai, 2016-aisiais metais.

Apie 120 Anykščių krašto žmonių metus ar ilgiau kada nors yra dirbę Muziejuje. Turtingiausią muziejininkės patirtį Anykščiuose sukaupė jau 38-uosius metus čia dirbanti vyr. fondų saugotoja Vida Zasienė. Šiuo metu Muziejuje dirba 39 žmonės.

156 originalias televizijos laidų parengė ir transliavo Muziejaus televizijos studija, veikusi 1992–2003 metais.

55 knygas iki šiol parengė ir išleido Muziejus kartu su talkininkais, nuo 1992 m. ėmęsis ir leidybinės veiklos.

Laiko juosta lyg veidrodis

1927 m. gegužės 1 d. A. Vienuolio valia tą pavasario sekmadienį šimtametė A. Baranausko klėtelė tapo muziejumi.

1927 m. rugpjūčio 21 d. A. Baranausko klėtelę aplankęs dailininkas Adomas Varnas padarė pirmąsias jos ekspozicijos nuotraukas.

1945 m. liepos 31 d. A. Baranausko klėtelė pripažinta valstybiniu kraštotyros muziejumi, jo direktoriumi patvirtintas A. Žukauskas-Vienuolis.

1948 m. vasario 12 d. A. Baranausko muziejus, veikęs kaip kraštotyros, oficialiai tapo memorialiniu ir toks liko iki šiol.

1953 m. birželio 8 d. Lietuvos Ministrų taryba nutarė A. Baranausko klėtelę apsaugoti gaubtu, jis pastatytas 1957–1958 m.

1955 m. rugpjūčio 22 d. A. Žukauskas-Vienuolis pasirašė testamentą, kuriuo paliko savo namą muziejui ir pareiškė norą būti palaidotas savo sodyboje.

1957 m. rugsėjo 1 d. Po A. Vienuolio mirties Anykščiuose oficialiai įkurtas ir pradėjo veikti A. Vienuolio memorialinis muziejus.

1960 m. rugpjūčio 5 d. Lankytojams atidarytos pirmosios A. Vienuolio ir J. Biliūno memorialinių namų ekspozicijos.

1962 m. gruodžio 1 d. Sujungus du Anykščių muziejus, įsteigtas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, taip vadinamas iki šiol.

1968 m. gegužės 12 d. įkurtas muziejus Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių memorialinėje sodyboje Griežionėlėse.

1970 m. gegužės 16 d. įvestas Muziejaus lankymo mokestis, nes nuo įkūrimo iki tol Muziejus buvo lankomas nemokamai.

1978 m. birželio 10 d. Niūronyse surengta pirmoji šventė „Bėk bėk, žirgeli!“ ir iškilmingai atvertas Arklio muziejus, veikiantis iki šiol.

1981 m. vasario 5 d. Anykščiuose, Muziejaus gatvėje, prasidėjo fondų saugyklos pastato statyba (architektas Vytautas Gabriūnas), nuo 1982 m. jame įsikūrė Muziejaus administracija, įrengta parodų salė.

1990 m. gruodžio 8 d. Rašytojos Bronės Buivydaitės vaikystės ir senatvės name Anykščių senamiestyje atidarytas jos memorialinis muziejus, veikiantis iki šiol.

1992 m. balandžio 17 d. Anykščių rajono valdybos potvarkiu visuomeninis Arklio muziejus tapo Muziejaus komplekso dalimi ir iki šiol veikia kaip Etninės kultūros skyrius.

1992 m. gegužės 13 d. Muziejus tapo leidėju: įregistravo ir pradėjo žurnalo „Anykščiai“ su neperiodiniais priedais leidybą, ėmė leisti ir knygas.

1995 m. birželio 3 d. Muziejaus parodų salėje atidaryta tautodailininko Stanislovo Petraškos akmens tapybos paroda, ši ekspozicija be pertraukos veikia iki šiol.

1999 m. rugsėjo 28 d. Anykščiuose iškilmingai paminėtas siaurojo geležinkelio Švenčionėliai–Panevėžys 100-metis ir atidaryta ekspozicija, veikianti iki šiol kaip Siauruko muziejus.

2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dieną iškilmingai pradėta Vorutos papilio pirmojo medinio bokšto statyba, ten įrengta Šeimyniškėlių piliakalnio istorinė ekspozicija veikia iki šiol.

Muziejaus direktoriai: žodis apie…

Muziejaus kūrėjas ir pirmasis direktorius Antanas Žukauskas-Vienuolis (1882–1957) apie savo senelio brolį poetą ir vyskupą Antaną Baranauską: „…Ir kai „skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą kepina saulė nenaudingą plotą“, šitos kelios apykreivės pušelės ošė ir šlamėjo „kalnų kelmuotų, pakalnių nuplikusių“ artojui apie jo ariamų dirvonų garbingą praeitį, apie didvyrių darbus…

Vienas tų „pušelių“ buvo ir poetas Antanas Baronas. Kilęs iš skurdžios didelės karališkų ūkininkų šeimos (poetas turėjo tris brolius ir vieną seserį), iš mažens vargo bendrą vargą su visais ir ateitis jam nesišypsojo. Iškilo jis tik taip susidėjusių aplinkybių dėka. Išeidamas iš liaudies į aukštesnes sferas, A. Baronas išsinešė ir paveldėtas tradicijas: tai gilų fanatišką katalikiškumą, rusų neapykantą ir meilę prie savo tėvų ir namiškių“. (1932 m.)

Ona Sedelskytė (1923–1970), pirmoji Muziejaus direktorė po A. Vienuolio mirties, prisimindama pirmąją savo darbo dieną Anykščiuose: „…Pirmiausia priėjau prie rašytojo Vienuolio kapo. (…) Čia liko brangus tik šis žemės kauburėlis. Jei ne jis, tai aš šią valandą čia nestovėčiau. Kad neliktų į šiukšlių duobę suverstas jo palikimas, didelių darbų įamžinimas, kad jo vardas lietuvių atminty visada išliktų šviesus ir brangus, aš čia atsidūriau“. (1969 m.).

Teresė Mikeliūnaitė (1928–1984), Muziejaus direktorė 1960–1984 m., apie Antano Baranausko klėtelę: „Poeto Antano Baranausko klėtelė yra seniausias ir populiariausias respublikinės reikšmės istorijos paminklas Anykščių rajone, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus sudėtinė dalis, praeityje kėlusi ir dabar kelianti didžiulį visuomenės susidomėjimą. Jos istorija – bendros Anykščių kultūros istorijos dalis“. (1983 m.).

Alvydas Rimavičius, Muziejaus direktorius 1984–1989 m., apie reikšmingą sukaktį: „Graži ir garsi anykštėnų žemė. Daugelį šio krašto vietų apdainavo jo žmonės. Kelios mūsų literatūros kūrėjų kartos gimė, augo, kūrė Anykščių padangėje. Čia prieš 150 metų gimė „devynių gabumų žmogus, kurs prikėlė brolį ne vieną iš ilgo miego giesmėmis savo“. Tai lietuvių poetas Antanas Baranauskas“. (1985 m.).

Vytautas Balčiūnas, Muziejaus direktorius 1989–1992 m., apie Antaną Baranauską: „…Kas Baranauskas buvo Lietuvai, beveik prieš šimtą metų yra nusakęs Maironis, teigdamas, jog „be jo gal ir mūsų nebūtų buvę“. Visa, kas „prapuolė ant lauko pliko“, prikėlė A. Baranauskas. Tad ši Maironio išvada yra esminė. Esminė visiems, kurie gyvena sąmoningą gyvenimą, kurie viltingai siekia prasmės ir trokšta prikelti, sutvirtinti, kas kasdienybėje prapuola „ant lauko pliko“. Gal todėl Anykščiai turi tiek daug prasmių, idėjų, grožio, kad čia gyvenusių žmonių vis bandyta ne užmiršti, atsisakyti, o vis atminti, sergėti, pratęsti… Bet iš kur visa tai?

Mįslė ir paslaptys gaubia A. Baranauską, mįslė ir paslaptys gaubia Anykščius. (Paslaptis – gelmės ženklas, gyvų prasmių intensyvus susitikimas). Matyt, negreit įminsime tas paslaptis…“ (1996 m.).

Antanas Verbickas, Muziejaus direktorius nuo 1992 m., apie dabartinį Muziejaus kompleksą: „Kartais iškyla abejonių, ar mūsų muziejaus pavadinimas vis dar atspindi toli nuo ištakų nutekėjusį laiką ir apgaubia visas dabartines mūsų ekspozicijas.

Tuomet prisiminkime Antaną Vienuolį, kuriam Vorutos legenda buvo be galo svarbi. Prisiminkime ir jo gyvenimo keliones Siauruku. O Arklio muziejaus ekspozicijose pristatomus lietuvio ryšius su arkliu pajauskime kaip mūsų krašto rašytojų kūrybos iliustraciją…“ (2017 m.).