Motinos ir vaiko ryšys jau ypatingas tuo, kad ji devynis mėnesius savyje nešioja užsimezgusią gyvybę, girdi jos širdies plakimą, jaučia judesius. Gimus mažyliui, pirmoji priglaudžia prie krūtinės ir visam gyvenimui besąlygiškai pamilsta tą mažytį spurdantį kūdikėlį. Ji bus su juo net tada, kada visas pasaulis gręšis nuo jo.
Esu tikra, kad mirties fakto nuo vaiko slėpti nereikia – jam suprantama kalba, pavyzdžiais reikia paaiškinti, kodėl vakare į namus nebegrįžta numylėtas katinėlis, kodėl į lango stiklą atsitrenkusį paukštelį derėtų palaidoti po sodo obelimi… Daugiau žodžių prireiks mažyliui papasakoti, kodėl senelė, pusryčiams kepusi didelius blynus su mėlynių uogienė, o pamačiusi pro langą į kiemą įsukančią mašiną, gobdavosi skara ir eidavo anūkėlio pasitikti… O langas dabar tuščias…
Pirmą kartą su artimojo mirtimi susidūriau būdama ketverių metų. Ir ne močiutę, ne senelį, ne dėdę ar tetą lydėjau į amžinojo poilsio vietą…
Medinėje troboje, geriausiame kambaryje, sienas dengiant austoms gedulingoms marškoms, buvo pašarvota maža mergytė, man tada buvo 4-eri, o balta suknele mažame karstelyje gulinčiai mergaitei – 7 ar 8 metukai.
Prisimenu mergytės mamos dejones, ašaras, prisimenu, kaip vakare, svetimiesiems jau išsiskirsčius, velionės močiutė į tradicinę pjuvenų pripiltą pagalvėlę kimšo pūkus – kad amžinas anūkėlės miegas būtų saldesnis…
Laidotuvių dieną prisimenu kaip per rūką: garsios raudos, mergytės mama alpsta, močiutė iš paskutiniųjų jėgų lydi anūkę Anapilin…
Po gerų metų grįžusi iš darželio sužinojau, kad netekau močiutes – devintą dešimtį įpusėjusi mano mamos mama iškeliavo amžinybėn.
Iš šių laidotuvių prisimenu du epizodus – juk buvau tik penkerių. Kad mirė močiutė, pasakė iš darželio mane pasiėmęs tėtis. Namo abu grįžom anksčiau, nei šią žinią darbe sužinojusi mano mama. O grįžusi į namus, paleido parsineštus krepšius ir suklupo…
A.a. močiutė Zofija turėjo aštuonis vaikus ir, deja, tik penkis anūkus. Tuo metu per laidotuves buvo įprasta fotografuotis. Sustojom prie karsto mes, penki anūkai, visi jau suaugę, kai kurie ir savų vaikų spėję susilaukti ir aš, varna – penkiametė mergytė, kuriai kažkas kėdę pasilypėti atnešė, kad nuotraukoje matyčiausi…
Sudalyvavau dvejose laidotuvėse, be galo skirtingose, savaip skaudžiose. Nedrįstu galvoti, ką jautė mano teta, laidodama aštuonerių metų dukrą… Nuo tos dienos praėjo beveik 30 metų, o aš bijau svarstyti, ką ji išgyvena kiekvieną Motinos dieną, kai puokštelę gėlių atneša tik vyriausioji dukra. O dabar ir anūkas, tikiu, pasveikina močiutę. Ir, manau, ji šypsosi, džiaugiasi pavasarinių gėlių gyvybe… Tačiau taip pat tikiu, kad vienos gėlių puokštelės jai trūksta iki šiol…
Aš augau be senelio ir močiutės, tačiau juos man atstojo dėdės ir tetos –važiuodavom su mama į jos gimtinę, į trobą, kurią savo rankomis praėjus frontui pastatė senelis su sūnumis… Ir žinodavau, kad teta Janė pusryčiams visada iškeps blynų, parneš molinį puodelį žemuogių ar mėlynių, žinojau, kad teta Aldutė vesis aplankyti savo draugių – ar netoli Salako, pamiškėje gyvenusios bendravardės Aldonos, o gal per mišką į sentikių kaimą, kur nuo seno puikiai sutarė tiek katalikai, tiek sentikiai…
O prie dėdės Balio nedrąsiai eidavau turėdama viltį, kad leis paglostyti jo mylėtą arklį. Tikindavo jis mane, kad gyvulys tikrai nieko nedarys ir aš kaip kokia princesė baksteldavau piršteliu arkliui į šoną…
Nebėra šių žmonių, prie lango mūsų atvažiuojančių laukia tik teta Aldutė ir, jeigu būna geros nuotaikos, jos katė Margarita.
Kai šį sekmadienį su puokšte gėlių važiuosiu ant Salako kapinių, žinau, kad kaip ir kiekvienais metais – tai jau bus ketvirti metai – suvirpės širdis važiuojant pro vaikystės vietas, namus. Motinos dieną turėdavau kur grįžti, būdavo ta, kuri nuoširdžiai laukia…
Tikiu, kad Ji lauks ir tądien. Tikiu, kad uždegtos žvakelės bent kiek sušildys sugrubusią mano širdį, o jai bus tiesiog šviesiau…
Motinos dienos proga noriu pasveikinti visas mamas, močiutes, proseneles, noriu palinkėti sulaukti atvykstančių vaikų, anūkų, proanūkių – nes Jūs, brangiosios, mums esat švyturiai, kuriems užgesus per gyvenimo kančias ir purvus tenka kapanotis gerokai sunkiau… Daug atiduotume už Jūsų ištiestą ranką…
Tikiu, kad mirusiųjų miestai sužibės žvakių jūra, pavasarinių gėlių gyvybe, kad nebus užmiršta nė viena Mama…
179900 96148Very clear site , regards for this post. 228164