Bzzz ir Antibzzz

Prieš keletą metų teko kalbėtis su ekologu ir žuvivaisos specialistu J.D., kuris pripasakojo apie Lietuvos lašišas, upių užtvankas, brakonierius/elektrikus – ir su tuo susijusią rimtą ekologinę grėsmę. Trumpai: laukinių lašišų nerštavietės Lietuvoje yra ypatingai saugotinas reiškinys, nes šių žuvų populiacija pasaulyje grėsmingai mažėja, vis mažiau lieka švaraus, neužtvenkto upių vandens, reikalingo natūraliam šių karališkų žuvų veisimuisi. Kyla pavojus, kad jų greitai nebeliks.

 Anksčiau buvo galvojama, kad problemą išspręs dirbtiniu būdu veisiamos tvenkinių lašišos, bet… atsirado keista genetinė liga, pasireiškianti tuo, kad žuvys užauga maždaug dešimties centimetrų dydžio, paskui – tik bzzzz – susisuka į spiralę ir netrukus miršta.

Pasakojime pavartotas jaustukas „bzzz” taip ir įsirėžė į smegenis, apibūdinęs trumpą bei skaudžią minėto gyvio transformaciją – iš perspektyvaus paauglio į susisukusią, ligotą, nebeaugančią būtybę.

Po pokalbio apėmė rašytojiškas nerimas, tinkamas nebent fantastiniam kūrinėliui – jei jau žuvims šitaip darosi, tai ką kalbėti apie „tvenkinių” žmones, plūduriuojančius pelkėjančioje XXI amžiaus civilizacijoje! Gal jiems irgi gręsia „bzzz”? Ypač jeigu koks nors sąmoningai nusiteikęs kosminis blogietis norėtų, kad tas „bzzz” mums ir atsitiktų…

Ir tada pasipylė konkretesni klausimai, būtini tolesnei fantastinio apsakymo eigai: o kam gi gali būt įdomūs nelaimingi, puslaukiniai Lietuvos piliečiai, kas gali norėti su jais padaryti vieną kitą „bzzz”? Kodėl? Negi nėra įdomesnių laukinių? Ar tai jau daroma su visais be išimties?

II

Buvau beužmirštąs tą istoriją apie „bzzz”, bet neseniai vėl prisiminiau. Ir neatsitiktinai – šių metų vasario 16-osios proga surengtoj šventėj panašia tema šnekėjomės su kariniu kontržvalgybininku. Bendra nuojauta nelinksma: išties su mumis kažkas darosi (daroma?). Žmonės tarsi tranformeriukai – pastaruoju metu itin greitai tranformuojasi… Galbūt tai informacinis ar psichotroninis zombinimas, gal Lietuvos piliečių „apsėdinėjimas” puikiai režisuotais neapykantos nušvitimais, kurių pasekmė – nusivylimas Tėvyne, politikais, Lietuvos ateities perspektyva. (Dažnai visa tai lydima daugiau mažiau neslepiamų simpatijų „taikioms” kaimynų užsienio politikos gairėms arba dvasingumui.)

Fantastinio siužeto mintis vijo mintį, kad kažkokiu būdu, kažkokiomis aplinkybėmis (pvz., kai žmogus priklausomas nuo svaigalų, pavydų ar kt. nerealizuotos jaunystės kompleksų) jam švelniai atliekama hipnotinė įtaiga ir jis, net pats nepastebėdamas, tampa tuo, ką modeliuoja jo koduotojas.

(Ir net nebūtinai tas žmogutis turi spoksoti rusiškąsias TV, idant atsitiktų minėtasis „bzzzz”… Juk panašiais „bzzz” virusais apvaisintos informacijos apstu ir savoje viešojoje erdvėje – įvairios patriotinės nuogų bei aprengtų tiesų TV laidos, tautiški internetiniai portalai – juose kitąsyk irgi esama smagaus bei griaunančio neapykantos, pavydo, melo, bukumo užtaiso.)

Kaip pasireiškia „bzzzz” simptomai? Jei tai verslininkai, kitąsyk jie papūgiškai ima kartoti jiems pasufleruotą savižudišką mantrą – „Lietuva – nepasisekęs projektas”, tuo metu, kai buvę patriotai skanduoja – „Ne dėl tokios Lietuvos kovojom”, o tautiškai ar etnokultūriškai nusiteikę žmonės žiū jau ir čiulba ezoteriškai politiškus vladimirų vladimirovičių tipo dvasingumus.

Grįžęs namo, bandžiau tęst fantastinio apsakymo scenarijų. Tarkim, sutapimas ar ne, bet Garliavos skandalo metu (ir vėliau) kai kuriems aistringiau į tą reikalą įsitraukusiems atsitiko būtent tas pats nelemtasis „bzzzz”. Tie žmonės pradėjo elgtis tarsi apsėsti – išgirdę vieną ar kitą pavardę pradeda trūkčiot, žaibuot, neretai iš jų pasipila radikali teisuoliška neapykanta bei kiti dvasinio sutrikimo požymiai.

III

Ir paskutinis fantastinio apsakymėlio klausimas: jeigu egzistuoja „bzzzz”, tai gal egzistuoja ir „antibzzz”, gal esama priešnuodžių?

Neblogas „antibzzz” yra Lietuvos himno giedojimas rytais, prieš pamokas. Vėliavos kėlimas. Gal net ir kitos avangardiškesnės formos, pvz., himno šnibždėjimas, ypač kai susirenka daug žmonių.

Šį būdą netyčia išbandėm per tą pačią vasario 16-ąją, kadangi sodybos šeimininkas, kurioje šventėme, nepasižymėjo itin gera muzikine klausa ir giedoti himno neišdrįso. Užtat sugalvojo fantastinį išsisukimą iš padėties – pasiūlė himną šnibždėt. Įspūdis pritrenkiantis – visos visų tikėjimų mišios Lietuvoje galėtų prasidėti būtent šitaip! Itin paveiki, gili ir sutelkta malda – kažko brangaus ir tarsi nebeleidžiamo, nebejaučiamo atmeldimas bei susigražinimas namo. (Veikia garantuotai – garantuoju.)

P.S.

Fantazuojant dar… Jeigu koks nors egzorcistas (tarkim, Ruklos įgulos kapelionas teologijos mokslų daktaras A. Valkauskas) tykiai sutartų su Kultūros ministre, jog per masinius roko renginius, dainų šventes profesionaliems egzorcistams būtų leidžiama atlikti kelis veik nepastebimus, subtilius „antibzzz”, pabandant „atgauti” mūsų bendrapiliečius, neatiduodant jų Lietuvos neapykantos karaliui.

Nežinia, gal ir nesuveiks, bet kodėl nepabandyti ir tokios kultūrinės terapijos? Ne tik ZERO…

Toks fantastinis apsakymas maždaug. Ne kažką, bet geriau negu nieko.