Ką reiškia būti šalia kelio, eiti, kur veda kelias, būti kelyje?..
Būti šalia kelio… Traupis jau buvo (istoriniai šaltiniai liudija, kad 1516 m. Žygimantas Senasis suteikė privilegiją Traupio miesteliui įkurti). Bažnyčia stovėjo (konsekravo vyskupas Albertas Radvila 1515 m.) Pro šalį ėjo Rygos – Varšuvos viešas kelias, kuriuo, tikėtina, pašto karieta ir atvyko mokyklų inspektorius Točylovskis. Pirmiausia turbūt jis pastebėjo bažnyčią, o tik po to susigūžusią parapijos mokyklėlę. Apie didesnius šio žmogaus nuopelnus kraštui ir valstybei istorija nutyli, bet paliktas įrašas Abiejų Tautų Respublikos Edukacinės komisijos ataskaitoje apie mokyklas Lenkijoje ir Lietuvos teritorijoje ir dabar liudija, kad Traupio mokykla – viena iš seniausių Anykščių rajone, ir nuo šio įrašo skaičiuojame kelio pradžią.
Kodėl reikėjo kratytis duobėtais krašto keliais tokį atstumą? Kad įsitikintų, jog Traupyje jau mokosi, dar mokosi tik 11, net 11, vis dar 11 vaikų? 4 bajorų ir 7 miestiečių bei valstiečių vaikai… Kas lėmė, kad taip įvyko? Geografinė padėtis – prie didelio kelio, ar buvimas maža, bet reikšminga dalelyte krašto istorijoje?
Eiti ten, kur veda kelias. Istorija vėtė ir mėtė mokyklėlę. Vos paminėta XVIII a. antroje pusėje, po 1831 metų išnyksta iš istorinių dokumentų, kaip išnyksta Lietuva iš Europos žemėlapio. Tik neišnyksta atmintis, noras šviestis, mokytis, ir 1911 metais pasirodo pirmosios žinios apie Traupio pradžios mokyklą.
Kur kas gausesnės žinios iš ikikarinės Lietuvos apie Traupio pradinę mokyklą. Dar tebesaugomi mokyklos archyve baigusių mokinių sąrašai, baigiamųjų egzaminų protokolai su pedantiškai tvarkingais tarpukario mokytojų įrašais, ne tik skaičiai, bet ir pavardės tų, kurie mokėsi, ir kurių daugumos, deja, dabar jau nebėra.
Nuo 1940 metų mokykla nuolat auganti, tampa septynmete ir 1952 metais išleidžiama pirmoji septintokų laida. Kai vartome mokyklos istorinius dokumentus, matome, kad viskas gana greit keičiasi: mokyklos pavadinimai, mokytojų ir direktorių pavardės. Kai kurie iš jų mokyklai vadovavę tik vienerius metus, kaip ir mokiniai, nebegrįžta… Kalbu apie prievartos kelią ir trėmimus…
1958–1969 Traupio vidurinės mokyklos gyvavimo metai. Į gyvenimą išleidžiami 102 abiturientai.
Nuo 1970 iki šiandien mokykla išleidžia mokinius, įgijusius pagrindinį išsilavinimą. Tiesa, kol nusistovėjo pagrindinės mokyklos statusas, ji keitė pavadinimus: buvo aštuonmetė, nepilna vidurinė, devynmetė.
Žinomiausias ir plačiausiai dokumentuose fiksuotas sovietinis laikotarpis. Visi dokumentai panašūs. Palyginus su ikikariniais įrašais, jie nėra tokie įdomūs, nors dokumentai neskaitomi tarp eilučių, bet kai kas už jų slypi… Mokykla vis tiek buvo ir šios kartos kelio pradžia…
Būti kelyje… Atskaitos taškas turėtų būti 1990-ieji. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki šiandien pagrindinio išsilavinimo pažymėjimus gavo 212 mažųjų abiturientų. Laidos vidurkis – 7 mokiniai, panašiai toks, koks dabar klasės vidurkis.
Viskas pasikeičia: sienos, mąstymas, galimybės, suvokimas… Kuriamas pirmasis šalyje ir Europoje mokyklinis botanikos daržas, išaugęs į botanikos sodą ir dabar puoselėjantis apie 8000 augalų rūšių. Plūsta ekskursijos, daugiausia gamtininkų, gamtos mylėtojų ne tik iš šalies, bet ir Europos. Botanikos sodas integruojamas į ugdomąsias veikas ir 2016 m. mokykla tampa geriausiai tvarkomų edukacinių erdvių konkurso nugalėtoja šalyje. Naujos veiklos, tarptautiniai projektai. 2003 metais mokykloje įsikuria nevyriausybinės organizacijos LJKS Traupio skyrius. Į mokyklą atvyksta Norvegų Ten Sing‘o, Švedijos skautų delegacijos. LJKS taryba organizuoja tarptautinius seminarus, kuriuose ruošiami vadovai darbui su jaunais žmonėmis. Traupio mokyklos mokiniai vyksta Į Europos YMCA/YMWCA festivalius: vaikai koncertuoja Prahos aikštėse, Danijoje, Vokietijoje.
Europa – čia, ir mes – Europoje.
Vėl kelias. Tik dabar kita kryptimi. Šįkart 2007-ieji. Traupis – Varšuva. Lenkijos Respublikos sostinėje renkasi tarptautinio projekto ,,All together we are like one‘‘ (,,Visi mes esam viena‘‘) dalyviai. Stotis Zachodnia. Perono gale tarptautinio projekto koordinatorė rankose laiko užrašą ne LIETUVA, ne ANYKSČIAI, o TRAUPIS! Milijoniniame mieste svarbūs atstovai iš mažos šalies mažos mokyklėlės…
Nuo 2000 metų esame maža ir mažėjanti mokykla. Kaip ir visa Lietuva… Kuo labiau mažėjame, tuo su didesniais iššūkiais susiduriame. Jungtinės klasės: priimta manyti, kad tai didelis trūkumas, o mes antras dešimtmetis įrodinėjame, kad tai mūsų stiprybė, kad tai tik dvidešimties – trisdešimties mokinių klasės individualizavimo ir diferencijavimo modelis, kad jungtinėje klasėje gabus penktokas gali su visais spręsti šeštos klasės uždavinius, o tas, kuriam prasčiau sekasi, gali ,,užtaisyti‘‘ penktos klasės spragas. Mažos klasės. Ugdymo metodikos teoretikai teigia, kad negalime organizuoti darbo grupėse, bet mes manome, kad individualus darbas su vaiku – prabanga, kurią galime teikti ir kuri yra privačios mokyklos prioritetas. Mūsų mokykloje mokosi skirtingų gebėjimų vaikai, nėra jokių konkursų ar stojamųjų egzaminų, ir skeptikams, įrodinėjantiems, kad mažiau gabius mokinius reikia ugdyti atskirai, atsakome, kad gyvenime esame vieni šalia kitų. Čia išmokstame suprasti kitaip mąstantį, padėti nesugebančiam įveikti tai, kas tau paprasta, mokomės būti pakantūs kitaip besielgiančiam, bandome išsiaiškinti ir suprasti… Apie tai liudija ir mūsų mokyklos tolerancijos tradicijas turinti istorija: 1777 metais toje pačioje klasėje mokėsi bajorų, miestiečių bei valstiečių vaikai. Visiems kelio pradžia buvo čia.
Ir pabaigai. Jeigu tada mokyklų inspektoriui teko įveikti tokį atstumą senuoju Rygos – Varšuvos keliu tam, kad įsitikintų, jog esame, tai, matyt, buvome svarbūs Valstybei piliečiai. Kodėl gi dabar galėtų būti kitaip?
