Lietaus ir šalto oro iškankinti lietuviai „meldžia“ saulės nors paskutinį vasaros mėnesį arba neapsikentę pilko dangaus perka bilietus į turkijas, ispanijas, o kai kurie net ir toliau.
O aš, ankstų rytą gerdama kavą ir žvelgdama į dar tik brėkštantį dangų, „nuodėmingai“ džiaugiuosi – jog tuoj rugsėjis, tuoj ruduo… Kai matau spalvomis kūpančius gėlynus, juos mintyse paverčiu margaspalviais lapais, kurie mane džiugina labiau nei pavasarį žydėjusios obelys, nei dabar svyrančių rudbekijų žiedai…
Mėgstu rudenį gal dėl to, kad prieš kelis dešimtmečius žydint jurginams atėjau į šį pasaulį. Gal dėl to, kad ruduo kelia ilgesį, bet tą, tokį, skaidrų, šviesų, kad net tiksliai nežinai, ko ilgiesi – išskridusių gandrų, retėjančio artimųjų rato ar tiesiog prabėgusio laiko…
Noriu išmokti neskubėti – nenoriu ryte strimgalviais nugerti pusę puodelio kavos, greitai greitai prieš uždarant namų duris paglostyti katę ir lėkt: pirma į darbą, tada klausyti kokios nors istorijos, praskrieti pro kavinukę galvojant apie kavos puodelį – bet ne, tam nėra laiko, juk dar laukia galybė užduočių, įsipareigojimų, skambučių, piktų ir nuoširdžiai malonių žvilgsnių, dar turiu suspėti į parduotuvę, nusipirkti pusryčiams jogurto, kurio taip ir nesuvalgysiu, nes nebus laiko…
Ir atėjo diena, kada visi skubėjimai neteko prasmės, kada vienintelė užduotis buvo tiesiog išgyventi. Ir ką gi – teko susidoroti ir su šia užduotimi…
Kai atrodo, kad krenti į duobę ir nėra už ko užsikabinti, kai iki kraujo nusibrozdini pirštus, o sklindančios aimanos negirdi niekas, supranti, kad turi tik save. Kabinkis, kol pirštuose dar jausi nors menkutį jėgos pulsavimą, kabinkis, kol dar gali ištarti žodį… O gal, o gal atsiras girdinčių…
Ir jeigu likimas, Dievas ar kokia kita jėga dėlioja mūsų gyvenimo įvykių grandinę, tai šis darbas jai sekasi puikiai. Kai jau pradedu mąstyti, kad pavargau, nebenoriu, sunku, atsiranda tie laiko patikrinti žmonės, kurie ištiesia ranką ir ne tik kad gali, bet ir privalai į ją įsikibti, nes puikiai žinai, kad jeigu tą ranką paleisi, ją ištiesęs žmogus tau niekada neatleis.
Ir dažniausiai naktį, kartais paryčiais, jungiu kompiuterį, kaičiu kavą ir imuosi rašyti laišką. Jame rašau padrikus sakinius, žodžius, laiškuose daug daugtaškių, kartais nebaigtų minčių, nes joms pabaigti reikia stiprybės. Laiškas skrieja į Londoną, pas vaikystės draugę Rūtą, su kuria būdamos gal septynerių kūrėme aukštosios mados kolekcijas savo barbėms, pas ją, kuri prieš metus palikusi darbą Vilniuje, iškeliavo „va bank“ kryptimi. Kiek žinau, trys mėnesiai Italijos vynuogynuose, kelionės po Vieną, kitus Europos didmiesčius, beje, tik su kuprine ant pečių… Galiausiai pasiekė Nicą: „Žiūriu pro savo kambario langą ir matau jūrą, jachtas – o tai mano silpnybė, nuo šios sofos nesikelsiu savaitę, žiūrėsiu, rašysiu arba tiesiog nieko neveiksiu“, – šypsnį sukėlė toks jos laiškas. Po kelių dienų gavau žinią, kad ji jau Londone, čia – gal kiek ilgesniam laikui… Kad ir kur ji būtų, laiškai į mano elektroninio pašto dėžutę skrieja nuolat… Ir kai eilinį kartą jai pasiskundžiau, kad jaučiuosi vieniša, kad aplink nėra žmonių, kurie norėtų su manimi bent arbatos puodelį išgerti, labai greitai gavau atsakymą: „Daiva, labai tavęs prašau, išvažiuok iš ten, susikrauk kuprinę ir važiuok. Pradžioj gal bus baisu, bet aš tau padėsiu, o kai jausiesi visai bejėgė, palaikysiu už rankos… Tik važiuok, nebūk ten, kur esi nereikalinga…“ Paskutiniai žodžiai nupurtė… gal vis dėlto kažkam reikalinga… Tačiau Rūta nukirto: „Ne“.
Draugystė su ja gimė smėlio dėžėje, daug metų nebendravom, o prieš trejetą metų nusprendėm susitikti – tai vienas geriausių sprendimų.
Dar viena draugystė, gimusi darželyje, irgi labai brangi. Lygiai taip pat, vos prieš kelis metus, Kristina pakvietė į draugus „Facebook“ tinkle. „Aš nežinojau, kaip tave rasti, tad ieškojau per „Facebook“, – lyg teisindamasi aiškino man ji. Šiuo metu ji, indų kalbos ir kultūros doktorantė, gyvena Paryžiuje. Kažkada, baigdama pokalbį, ji griežtai atsisveikino: „Būsi – užsuk“. Iš to supratau, kad turiu tai padaryti.
Du žmonės, mano gyvenime atsiradę visai neseniai, elgiasi taip, kad pasijusčiau bent kur nors laukiama. Ir kas gali paprieštarauti, kad tikra draugystė gimsta smėlio dėžėje.
Kodėl ten? Nes ten nuoširdu, ten nėra pareigų, statusų, nėra „ką žmonės pasakys“…
Atsikrausčiusi gyventi į Anykščius, sunkiai mezgiau draugų ratą. Gal kad profesija tokia, gal kad smėlio dėžės nebėra… Absoliuti tiesa, kad tuščių vietų nebūna…
Atsirado žmogus, su kuriuo ilgai galėjau gerti arbatą, šnekėtis apie labai asmeniškus dalykus, kartais netgi paverkti kartu – o tokių atvejų gyvenimas pametėjo. Džiaugiausi, kad net ir mažame miestelyje sutikau draugę. Tačiau permainų vėjai pučia, keičiasi pareigos, keičiasi aplinka, o su visu tuo, matyt, keičiasi ir draugystės sąvoka. Prie arbatinio, prie kurio mezgasi nuoširdūs pokalbiai, jau sėdi kiti žmonės…
