Anot Dianos Šermukšnienės (antra iš kairės), kaimo gyventojai didžiuojasi tuo, kad yra iš Naujųjų Elmininkų.
Prie šiaurės rytinio Anykščių pakraščio glaudžiasi Naujųjų Elmininkų kaimas. Popietę beveik neįmanoma kažką sutikti, vaizdas primena siaubo filmą, kai žmonės tiesiog vieną dieną išnyksta. Čia tylu dėl to, kad kaimo gyventojai daugiausia dirba Anykščiuose, o senimas sėdi trobose. Kaimo seniūnaitė Diana Šermukšnienė vietovę vadina Anykščių „miegamuoju rajonu”, todėl darbo dieną galima sutikti nebent jaunimą arba vietos girtuoklius.
Elmininkų bandymo stotis
iki šiol dirba
Kažkada Naujųjų Elmininkų kaime stovėjo dvaras. Vietoj jo 1941 metais buvo įkurta Lietuvos žemdirbystės instituto Elmininkų bandymų stotis. 2010 m. ji pertvarkyta į Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Elmininkų bandymų stotį. 1941–1962 m. bandymų stotis tyrė Rytų Lietuvos žemdirbystės klausimus: žiemkenčių priešsėlių parinkimą, javų ir linų sėjos laiką ir normas, dirvožemių tręšimą ir kalkinimą.
Naujuosiuose Elmininkuose nuo 1954 m. veikia biblioteka, šiuo metu – Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos padalinys. Taip pat aktyviai veikia kaimo bendruomenė.
Gyvenimas kaime nuobodus
Prie buvusio darželio, o dabar patalpų, kurios naudojamos bendruomenės reikmenims, radome jaunimo, kuris sutiko papasakoti apie gyvenimą kaime. Arensas, Airius ir Aurelijus, kurie dar tik moksleiviai, prisipažino, kad gyvenimas čia nuobodus ir trūksta veiklos. Ateityje planuoja emigruoti: „O kur čia eiti? Ką, už minimalų atlyginimą dirbti? Darbo pilna, bet siūlomo uždarbio neužtenka”. Moksleiviai sako, kad įmonei „Baldjoda”, kuri veikia Naujuosiuose Elmininkuose, nereikia naujų darbuotojų.
Kaimo bendruomenės pirmininkė D. Šermukšnienė paprieštarautų šiai nuomonei, nes, anot jos, gyvenimas čia vyksta. Ją sutikome besidarbuojančią prie kilimo Miesto šventės proga organizuotam konkursui. Ji mums papasakojo, kad kaimo bendruomenė turi daug veiklų, pavyzdžiui, vyksta funkcinės treniruotės, kurias lanko moterys, yra ansamblis bei bendruomenė turi paruošusi literatūrinę muzikinę programą, su kuria važinėja ne tik po Anykščių, bet ir po Kupiškio, Panevėžio bei Utenos rajonus.
D. Šermukšnienė apgailestauja, kad jaunimas nelabai įsitraukia į bendruomenę ir labiau veikia savarankiškai: „Jie turi įsirengę sporto salę, prižiūri ją. Tikrai tvarkingai sportuoja, viską susitvarko, susimoka už elektrą”. Be to, pašnekovė priduria, kad ir to jaunimo kaime nėra. Tie, kurie aktyvūs, tai labiau įsitraukia į Anykščių gyvenimą, o kitus, ne itin aktyvius, sunku priversti veikti: „Kai jie baigia mokslus, tai tiesiog išvažiuoja ir tokio vietinio likusio jaunimo tikrai nėra pas mus daug”.
Čia mūsų plakanti širdis
Paklausta, ar daug naujų šeimų atsikrausto gyventi, D. Šermukšnienė pastebi, kad paskutiniu metu pasiūla didelė, bet, anot jos, kaimas yra tapęs Anykščių „miegamuoju rajonu”, nes žmonės atvažiuoja, pamiega ir vėl važiuoja į darbus. Todėl nedaug atvažiavusių įsitraukia į bendruomenę: „Jie turi darbus, tai jiems nebelieka laiko, o čia vis tiek aktyviausi yra pensinio amžiaus žmonės, nes dar stiprūs, veiklūs ir turi daug laiko”.
Kaimo bendruomenės pirmininkei labai patinka veikti ir vadovauti bendruomenei, nes, anot jos, jie yra viena komanda ir bendras darbas labai suriša, atsiskleidžia žmonių savybės, juos galima geriau pažinti ir sužinoti, kuo verta pasitikėti: „Kai turime čia didesnių bėdų, tai tikrai sugebame padėti vieni kitiems. O jubiliejų progą nueiname pasveikinti namuose. Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną visada aplankome senolius. Tai, aišku, jie būna patenkinti”. Kaimo bendruomenėje jungia apie 180 žmonių, bet jų kažkada buvo daugiau, nes žmonės išmirė, išvažiavo mokytis į kitus miestus arba emigravo: „Labai daug emigruoja, šeimomis išvažiuoja. Va iš mūsų visų tai Anelės nėra nieko užsienyje, o mūsų visų kažkas iš vaikų gyvena užsienyje”.
Moterys, padedančios pinti kilimą, pabrėžė, kad bendruomenė yra šeima, kurio ašis yra seniūnaitė Diana, nes, anot jų, be jos kaimo bendruomenė būtų silpna: „Nuo pirmininko viskas ir priklauso. Taip ir yra, pažiūrėkime, kiek bendruomenių yra, kur niekas nevyksta, niekas nieko nedaro, o čia mūsų plakanti širdis, mūsų bitutė dūzgianti”. Pati D. Šermukšnienė irgi džiaugiasi galėdama čia veikti: „Man gerai. Kol manęs su šakėmis neišneš, tol aš būsiu. Iš tiesų kartais norisi, kad galbūt atėjęs naujas žmogus ateitų su naujomis idėjomis, nes jos išsisemia. Būtų naujas žmogus, gal sugalvotų kažką naujo”.
Žmonės atrado
bendruomeniškumą
Bendruomenė veikia nuo 2003 metų ir pirmutinė idėja jos įkūrimui buvo labdara, nes tam, kad ją gautų, reikėjo įkurti bendruomenę,. Dalindamiesi labdara, žmonės pajautė bendruomeniškumą ir, anot pašnekovės, prasidėjo tikra bendruomenės veikla: „Buvo prieš dvejus metus Troškūnuose bendruomenių sambūris, kuriame iškovojome teisę organizuoti kitų metų sambūrį. Tai 2016 metų liepos mėnesį darėme Skiemonyse, nes pas mus tiesiog per mažai erdvės sutalpinti pusantro šimto žmonių. Iš tiesų dirbo labai šauni komanda, labai daug darbo įdėjome, todėl renginys pavyko, buvo šaunu ir gera”.
Pasak D. Šermukšnienė, kiekvieną savaitgalį bendruomenė randa veiklos: „Rugpjūtį važiuojame į Palūšę į renginį, rugpjūčio pabaigoje dalyvausime dainų konkurse. Vienu žodžiu, kiekvieną savaitgalį esame užimti ir visą vasarą repetuojame. Be to, bendruomenė yra susidraugavusi su keliomis kitomis kaimo bendruomenėmis, netgi kieme turi draugystės medį, kurį pasodino mūsų draugai – Palūšės bendruomenė.”
Paklausta, ar kaimas ateityje gyvuos, Naujųjų Elmininkų bendruomenės pirmininkė D. Šermukšnienė sako, kad gyventojų tikrai mažės, nes tai vyksta visoje Lietuvoje. Tačiau ji mano, kad veiklos tikrai užteks, nes atsiranda naujų žmonių ir, jeigu žmogus yra akyvus, tikrai nebus čia nuobodu: „Pas mus galima gyventi. Tuo labiau, kad šalia Anykščiai, galima ten renginiuose dalyvauti. Tikrai čia gera”.
