Didįjį kaimą palieka gandrai…

Pasak Butėnų kaimo romantikų, šio kaimo vardas kilo iš lenkiško žodžio „bucian“, kas reiškia gandrą. Senieji kaimo gyventojai dar prisimindavo tuos laikus, kai senoliai gandrą čia vadindavo tiesiog „bucianu”, o sodžių vadindavo „Butenais”.  XIX amžiuje dokumentuose kaimo vardas būdavo užrašomas „Buciany“ – tiksliai taip, kaip lenkiškai gandrai. Pačiame kaimo centre  susikūrusi tikriausia gandrų kolonija – vienas šalia kito yra keli gandralizdžiai, kurių gyventojai rugpjūčio 24 – ąją, Šv. apaštalo Baltramiejaus dieną, išskrido.

Šių metų Baltramiejaus dienos žvarbos, lietaus su nejaukiu vėju mūsų gandrai sodžiuje nebelaukė, matyt, jau buvo pakėlę sparnus tolimam skrydžiui.
Didžiojoje kolonijoje Rimkaus Dano sodyboje ilgasnapiai šiemet dar prieš savaitę džiaugsmingai kaleno. Tas, paaukojus didžiojo klevo gyvybę, įrengtas lizdas – tikriausias apylinkės gandrų kolonijos sostas. Pasakiško grožio medis, jo apipjaustytų šakų paveikslas ir visuomet gausus būrys gyventojų sumaniai susuktame lizde.
Žemiau, Prūso namų kieme, lizdas, taip patogu gandrams ant senojo namo stogo laiką leisti. Dar vienas, tiesa, tuščias, lizdas prie Klimo, o lizde prie Kęstučio Žvirblio sodybos vėl pilna gyvybės – baltas snapuotas galvas kiloja, krapštosi sparnus, skrydžiui kyla. Pakyla gandrai ir iš aukščiausiojo kalno, prie senosios bibliotekos pamatų žaliuojančios liepos viršūnės namų.
Tik pamanyk, šitie elegantiški pievų gyventojų skriaudikai ir naikintojai geba net keturis tūkstančius kilometrų nuplasnoti iki Afrikos žemyno ir atgal sugrįžti. Kaip smagu būtų nors vienam butėnietiškos kilties paukščiui kokį siųstuvą prie kojos pritaisyti, kad mes žinotumėm, kur ir kaip jis plasnoja, kaip virš Karpatų skrenda, kaip Turkiją lenkia, Sinajaus link suka, kaip jaučiasi tuos tūkstančius kilometrų nuskridęs, kaip atrodo, kaip jam sekasi tolimoje šalyje žiemoti, kuo jis ten savo gūžį prisikemša…