Tarp medžių vaikystėje treniruotis įtaisytą skersinį kamienais apgobė medžiai, tačiau Arvydui Katuokai po daugiau kaip 55 metų jis per žemai.
Netoli Anykščių, Mieliaušiskio kaime, gimęs bendrovės „Anykščių vandenys“ direktorius, inžinierius hidrotechnikas Arvydas Katuoka gimtąjį kraštą buvo palikęs tik dėl mokslų ir, kaip pats šypsodamasis pastebi, dabar turi mėgstamą darbą, su mylima žmona Laima užaugino Lietuvoje įsitvirtinusį sūnų, gimtajame kaime pasodino ne vieną medį ir netgi įveisė danielyną. Darbinę veiklą pradėjęs inžinieriumi, meistru, darbų vykdytoju, 10 metų vadovavo „Lietuvos dujų“ Anykščių skyriui, o nuo 2010 – ųjų – sėkmingai dirbančiai bendrovei „Anykščių vandenys“. „Jaučiuosi laimingu žmogumi“, – sakė A. Katuoka savo išpuoselėtoje sodyboje Mieliaušiškio kaime.
1952 – 1968 metai
Prieš išeidamas į mokyklą pjovė žolę
„Tėvukas Vytautas dirbo ekonomiškai stipraus „Pergalės“ kolūkio brigadininku, mama Emilija – lauko darbininke. Dar vaikas buvau, tačiau prisimenu amžino atilsio išėjusį griežtą kolūkio pirmininką Vladą Šostaką, pas tėtį atjodavusį arkliu, – vaikystės prisiminimais dalinosi 1952 – ųjų rugpjūčio 2 – ąją į šį pasaulį atėjęs A. Katuoka. – Nors kolūkis stojosi ant kojų, iš darbo jame pinigų nebuvo, laikėm karvę, o telyčią slėpdavom malkinėj, nes kitą karvytę laikyti buvo griežtai uždrausta. Sakyčiau, vaikystė nebuvo lengva, tačiau laiminga. Augau mylimas tėvų, nors iš mamos ir „beržinės košės“ esu ragavęs. Kaime buvo 8 sodybos, vien Pečiulių 5 vaikai. Lakstėm Anykštos krantais ir slėniais, į Burbiškio aštuonmetę mokyklą ir atgal – dažniausiai pėsti. Kai užpustydavo, mus pavėžėdavo rogėmis. Darbo skonį pažinau vaikystėje. Išvest, perkelt, parvest avis, prižiūrėti lygiai po 7 metų tą patį mėnesį ir tą pačią dieną gimusį brolį. Būdavo, įsiropščiu į jo lovytę, ir užuot jį sūpavęs, ir pats supdavausi. Prisikabinu vežimėlį prie dviračio – ir pirmyn kaimo keliukais. Šiek tiek paaugęs, prisimenu, ryte, prieš mokyklą, atsikėlęs iki pusryčių su tėčiu dar vieną kitą darbelį spėdavau nudirbti, pavyzdžiui, su tėčiu gyvuliams papjauti žolės“. A. Katuoka nuo antros klasės vasaromis jau dirbdavo kolūkyje, su arkline „grėbelka“ grėbdavo šieną, nuo septintos klasės pradalgius rėždavo kartu su vyrais. „Koks nuovargis saldus būdavo, į kvepiantį šieną miegoti vakare krisdavai kaip į minkščiausius patalus“ , – šypsojosi A. Katuoka.
Beje, Arvydo brolis Eugenijus irgi klystkeliais nenuėjo, nuo gimtinės neatitrūko. Kurį laiką dirbo „Pergalės“ kolūkio brigadininku, dabar gyvena ir rūpinasi Panevėžio miesto želdiniais, dažną savaitgalį broliai kartu leidžia sodyboje.
1968 – 1972 metai
Panoro būti žemės daktaru
Baigęs 8 klases, A. Katuoka įstojo mokytis į Panevėžio hidromelioracijos technikumą. „Mane iš vaikystės traukė žemė ir vanduo. Buvau dirbęs su melioratoriais, kurie tais laikais neblogai uždirbdavo, tad panorau būti žemės daktaru, – šypsojosi pašnekovas. – Šią specialybę pasirinkau pats, be kitų patarimo. Atsisveikinti su tėvais buvo sunku, su ašarom akyse. Tėtis pavežėjo iki Bičionių geležinkelio stotelės, tačiau į Panevėžį nelydėjo“.
Panevėžyje kaimo berniokas pakliuvo į visai kitokį gyvenimo verpetą, kur miestiečiai atvykėlius buvo linkę skriausti, o teisus būdavo stipresnis. „Niekas mūsų teisėmis nesirūpino, už save turėjai pakovoti pats. Pirmame kurse bendrabutyje ketvirtakursiai be ceremonijų kraustydavo pirmakursių spinteles, atimdavo iš kaimo atsivežtą maistą, – prisiminė A. Katuoka. – Darbas namie ir kolūkyje, matyt, buvo fiziškai užgrūdinęs. Neišsigandau, vieną, kitą kaip reikiant supurčiau, prie grindų prispaudžiau. Į mano spintelę daugiau nebelindo, su tais ketvirtakursiais paskui net susidraugavom“. Kursas vaikiną išsirinko seniūnu, nors mokytis ir pritingėjo, jo nuotrauka puikavosi technikumo garbės lentoje.
Eidavo į šokius karininkų namuose, šalia geležinkelio stoties. Visko būdavę… „Panevėžiokai „išmeta“ rankos pirštus, išskaičiuoja ir kuris pakliūva, tam ir „kala“, – gyvenimo Panevėžyje ypatumais dalinosi A. Katuoka. Tvirtas kaimo berniokas apsigindavo ir kiek prisimena, gerai į kaulus nėra gavęs.
Dar septintokas būdamas 32 kilogramų girą kėlęs 12 kartų, 90 kg svorio štanga paklusdavo, kas ne kiekvienam vyrui buvo pagal jėgas. Technikume A. Katuokai sportas tapo aukščiau visko. Kai bendraamžiai gėrė „šnapsą“, kortuodavo, jis prakaitą liejo sporto salėje, tapo pussunkio svorio kategorijoje Lietuvos jaunių ir jaunimo čempionu, šalies rinktinės nariu. „Savo svorio kategorijoje raudavau 135 kg, stūmiau 165 kg“,- prisiminė A. Katuoka.
1972 – 1974 metai
Armija – gyvenimo mokykla
Baigęs technikumą A. Katuoka 1972 metais pradėjo dirbti inžinieriumi Respublikiniame žemės ūkio projektavimo institute Anykščių grupėje, tačiau vaikiną paėmė į tarybinę armiją. Nepaisant pasiekimų sporte, į sporto dalinį nepakliuvo, teko mokytis seržantų mokykloje, tarnauti Adaži (Latvija), Kaliningrade (Rusija). Fiziškai treniruotam vyrui armijoje nebuvo sunku, pasak jo, tai buvusi tikra gyvenimo mokykla, kurios privalėtų paragauti kiekvienas vyras. „Būdavo su pilna ekipiruote visas būrys miškinga, o tai ir pelkėta, vietove privalėdavo 6 km įveikti per pusę valandos. Man, ir kitiems treniruotiems vaikinams, tai nieko nereiškė, tačiau silpnesnieji iškrisdavo tikrąja to žodžio prasme. Prisirišdavom juos diržais ir tempdavom iki finišo, – pasakojo buvęs kareivis. – Tuomet supratau, kas yra grupinis darbas, atsakomybė už šalia esantį, tikslo siekimas kartu.
Vienas tu nieko negali. Per pratybas yra tekę 2 paras išgyventi be maisto ir vandens. Gėrėm iš balų. Buvo tokių išbandymų, kai per mus važiuodavo tankas. Didžiausi tinginiai neraginami apsikasdavo. Tai buvo tikra gyvenimo mokykla, kurioje įgytos savybės ir bendravimo su kareivių būriu patirtis man labai pravertė gyvenime, ypač pradėjus vadovauti žmonių kolektyvams. Supratau – vienas nelaimėsi. Pažinau, ką reiškia tikri draugai “.
Pasak pašnekovo, per 2 tarnybos metus buvę ir linksmų nutikimų, kai saugojo tvenkinius, išvažiuodavo į talkas padėti žemdirbiams, kurie atsilygindavo gausiomis vaišėmis.
1975 – 2017 metai
Grįžo į Anykščius
Po tarnybos armijoje A. Katuoka sugrįžo į tą patį darbą, tačiau jau po metų įsidarbino Panevėžio mėsos kombinate vyresniuoju inžinieriumi santechniku. Tačiau jame ilgai neužsibuvo, patraukė statybos, tad įsidarbino Panevėžio teritoriniame statybos treste meistru, nes statybininkams dalino butus, o jam taip norėjosi nuosavo kampo, ir jau tais pačiais metais tapo darbų vykdytoju. Beje, dirbo ir baigė vakarines studijas Kauno politechnikos instituto Panevėžio skyriuje, įgijo vandentiekio ir kanalizacijos inžinieriaus išsilavinimą. 1982 m. tapo minėto tresto Pakruojo kilnojamos mechanizuotos kolonos vyr. inžinieriumi. Dirbant netoliese, bet kurį savaitgalį namus pasiekiant, vis kirbėjo mintis sugrįžti dirbti ir gyventi Anykščiuose. Tokia proga pasitaikė 1985 metais – užėmė Utenos teritorinio statybos tresto Anykščių KMK vyr. inžinieriaus pareigas. Tais pačiais metais liepos 13 – ąją atšoko vestuves su anykštiete Laima Dragūnaite. „Į akį ji man krito autobusu važiuojant į Vilnių. Sostinėje pasisiūliau panėšėti krepšį, tačiau ji atsisakė. Tuo metu ji, baigusi Kauno politechnikos institutą, dirbo tuometiniame „Sigmos“ susivienijime. Buvau atkaklus“, – prisipažino A. Katuoka su ja užauginęs sūnų, kuris pernai irgi atšoko vestuves, gyvena ir dirba Vilniuje finansininku vadybininku.
Per tarybinės santvarkos agoniją, Atgimimo metais, A. Katuoka spėjo padirbėti vyr. inžinieriumi, direktoriumi gamybai kitose statybinėse Anykščių rajono organizacijose, o 1997 – aisiais ėmė vadovauti bendrovės „Lietuvos dujos“ Panevėžio filialo, Anykščių skyriaus kolektyvui. Būtent jam vadovaujant Anykščius pasiekė gamtinių dujų tiekimo magistralė, buvo dujofikuojamas Anykščių miestas. Būta rūpesčių, sudėtingų techninių sprendimų, tad labai pravertė statybinėse organizacijose sukaupta patirtis, o dujų fakelo uždegimo šventė Anykščių miesto aikštėje tebuvusi trumpas džiaugsmo blyksnis darbų kasdienybėje.
Nuo 2008 – ųjų iki šiol A. Katuoka dirba bendrovėje „Anykščių vandenys“, nuo 2010 – ųjų yra jos direktorius. Užpernai bendrovė buvo pripažinta viena sėkmingiausiai besivystančių Lietuvos bendrovių, kuriai įteikta „Gazelė“. „Anykščių vandenys“ tiekia vandenį daugiau kaip 15 tūkstančių rajono gyventojų, kasmet prie vandens ir nuotekų šalinimo tinklų prisijungia po kelis šimtus naujų vartotojų, nes įmonė Europos Sąjungos, savivaldybės ir savo lėšomis nuosekliai vykdo vandens gerinimo įrenginių statybos darbus, tiesia naujas ir atnaujina senas trasas. Šiemet direktorius apdovanotas Lietuvos vandentiekininkų asociacijos garbės raštu.
Darbai darbais, tačiau A. Katuoka randa laiko visuomeninei veiklai, savo pomėgiams. Jis dalyvauja Socialdemokratų partijos Anykščių skyriaus veikloje, medžioja Elmos medžiotojų klube.
Nors turi namus Anykščiuose, didžiąją laisvalaikio dalį praleidžia išpuoselėtoje tėvų sodyboje Mieliaušiškio kaime. Ten ir pirtelė, vaikystės erdvės, ir danielynas, kuriame ganosi 29 gražuoliai danieliai.
