Valdovų rūmuose rezidavo ne tik karaliai, bet ir kareiviai

XV – XVI amžiaus pradžia datuojami Valdovų rūmai – ne tik kažkada buvusi didžiųjų Lietuvos bei Lenkijos valdovų rezidencija, bet ir lietuvybės, istorijos simbolis. Dar dabar ant senovinių polių stovintys rūmai, niokoti daugybės karų ir sujudimų, kadaise siaubti caro kareivių, apsistojusių čia šešeriems metams, po atstatymo rūpestingai prižiūrimi ir tvarkomi, o jų požemiuose šalia išlikusių fragmentų eksponuojami čia kažkada gyvenusių dvaro žmonių daiktai ir prabangių Valdovų rūmų puošybos elementai. Trijų aukštų muziejus su apžvalgos aikštele siekia beveik 1500 kvadratinių metrų, todėl vieno straipsnio jam aprašyti nepakanka.

(Tęsinys. Pradžia – „Anykšta“, Nr. 88, 2017-11-04)

Rūmų pamatai dar vis laikosi ant senovinių medinių polių

,,Ekskursija prasideda įėjus į vestibiulį – ten yra senosios aptvarinės pilies vieta. Vilniuje kadaise būta trijų pilių – kur trys kryžiai – Kreivoji, tada Aukštutinė, o čia Žemutinė. Šios pirmosios, Žemutinės pilies, liekanos datuojamos XIII – XIV amžiumi.Yra išlikęs baltiškasis, arba vendinis plytų rišimo būdas (dvi plytos dedamos horizontaliai, o viena – vertikaliai).
Atėjus į Valdovų rūmų rūsį galima pradėti kalbėti apie čia buvusią rezidenciją – ji atsirado truputėlį vėliau. Rūsyje užkonservuotos sienos stovi ant medinių polių, Vilnia tekėjo čia pat, taigi vieta – šlapia ir pelkėta. Archeologai, pradėję kasinėjimus, šioje vietoje ištraukė savaime drėgnoje terpėje užsikonservavusius polius, dentrochronologai pagal medžio rieves galėjo tiksliai pasakyti, kada medis buvo nukirstas. Taigi rūmus datuojame pačia kunigaikščio Aleksandro valdymo pabaiga.
Rūmus ne kartą perstatė. Jie išgyveno visus architektūros stilius, labai stipriai išsiplėtė ir išgražėjo po Liublino unijos, nes buvo sutarta, kad bendras Lietuvos – Lenkijos valdovas kas trečius metus būtinai gyvens čia, Valdovų rūmuose,“ – rūmų atsiradimo istoriją pasakojo ekskursijų koordinatorė Birutė Šulinskienė.

Valdovų rūmus ardė po plytą

,,Rūmai labai stipriai nukentėjo karo su Rusija metu – 1655 metais. Caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenė ateina ir 6 metams rūmuose įsikuria svetimšaliai kariai. Galime įsivaizduoti, kas iš jų lieka – nuniokoti, išplėšti, išlaisvinant dar ir apgriauti. Tačiau rūmai stovi.
Jų neliko tada, kai nebeliko Lietuvos – po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo 1795 metais. Vilnius tampa gubernijos miestu, o caro politika labai paprasta – naikina ne tik valstybę, bet griauna ir valstybingumo simbolius. Duotas nurodymas, kad rūmus reikia visiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Tačiau įdomus dalykas – vietiniai gyventojai Valdovų rūmų griauti nenori. Ir tik po kurio laiko generalgubernatorius Freizeris praneša, kad rūmams atsirado pirkėjas net iš Klemenčiuko, Moisejus Sluckis, kuris imasi griauti rezidenciją. Jis gražiai po plytą ardė rūmus, iš plytų pardavimo miestiečiams gavo tam tikrą procentą. O kitas griovėjas Abraomas Šliosbergas begriaudamas rūmus jų rytinėje dalyje pasistato sau namą. Rūsius palieka, sienas iki antro aukšto taip pat. Beje, tas namas dabar yra įkomponuotas jau naujai atstatytuose rūmuose – stovint kieme galima pamatyti jo liekanas, padarytas zondažas, tam, kad būtų regimas senasis mūras.
Na, o čia po 1830–ųjų sukilimo prieš caro valdžią viską gražiai sulygino su žeme ir įveisė parką. Taip ir buvo per visą tarybinį laikotarpį, o A. Šliosbergo name veikė pionierių rūmai“, – apie caro bandymus Valdovų rūmus sulyginti su žeme, pasakojo ekskursijų koordinatorė.

Tyrimų laikotarpis

,,Pirmieji kompleksiniai archeologiniai tyrimai atlikti 1987 metais. Fragmentiškai Žemutinės pilies teritorija jau buvo šiek tiek tyrinėti ir anksčiau.
Kadangi mūsų klimatas nėra toks geras, kad viską galėtume laikyti gryname ore, kaip, pavyzdžiui, Graikijoje, Italijoje, tai netgi kasinėjimų metu čia buvo pastatyti angarai. Tuose angaruose Sąjūdžio laikais vykdavo koncertai, spektakliai ir pamažu su laisvėjančia Lietuva kilo mintis, jog vis dėlto mums reikia tų rūmų – kaip Lietuvos valstybingumo, istorijos simbolio. Dėl to 2000-aisiais priimtas įstatymas dėl Valdovų rūmų atkūrimo. O po dvejų metų prasidėjo statybos darbai“, – sakė B. Šulinskienė.

Rūmus atstatyti padėjo
dailininko paveikslai

Ekskursijų koordinatorė pasakojo ir apie statybos darbus, vykusius Valdovų rūmuose: ,,Statybininkai visą laiką dirbo greta archeologų dengtose patalpose, kur mūrą tyrinėja, konservuoja, o aplink orginalius mūrus buvo statomos naujos konstrukcijos. Akivaizdžiai matoma, kur yra autentas ir kur nauja statyba – betonas niekur nepaslėptas. Padaryta labai įdomi ,,apžergianti“ konstrukcija – naujas statinys eina aplink išlikusius senuosius mūrus ir iškyla viršuje, kur kadaise buvo Valdovų rūmų sienos.
Atkurti rūmų išorę nebuvo sunku – prieš nugriaunant rūmus dailininkas Pranciškus Smuglevičius juos nutapė iš visų pusių, taigi išlikę menininko kūriniai mums padėjo atkurti išorinį vaizdą.“ – sakė B. Šulinskienė.

Medžio radinius konservuoja
cukrumi

,,Valdovų rūmų teritorijoje rasta apie 300 tūkstančių įvairiausių archeologinių radinių. Šlapioje žemėje puikiai išsilaikė organiniai dalykai – kaulas, medis, oda. Ir dėl to požemiuose galime matyti, pavyzdžiui, senojo vandentiekio fragmentą, latakus nutekėti vandeniui, nuotekoms.  Pragulėjęs po žeme beveik 400 metų, archeologų ištrauktas medis yra šlaputėlis, prisigėręs vandens kaip kempinė. Taigi, kas daroma? Medis konservuojamas cukrumi.
Kiekviena lentutė mirkoma cukraus sirupe maždaug metus laiko, paskui cukrus įsiskverbia į vidų, išstumia vandenį, užpildo tuščias ertmes, paskui medis lėtai išdžiovinamas, kad nesuskiltų, ir padengiamas antiseptikui. Vienam iš latakų konservuoti prireikė 1 tonos ir 300 kilogramų cukraus, 20 kilogramų antiseptiko. Bet galime sakyti, kad turėjome modernius rūmus – ir su nuotekų sistema, ir su vandentiekiu“, – kalbėjo B. Šulinskienė.

Kariškiai rūmuose paliko
sprogmenis

,,Karas su caru Aleksejumi Michailovičiumi mūruose taip pat paliko savo pėdsakus – šešerius metus statinį niokoję kareiviai, kai traukėsi, spėjama, Valdovų rūmų rūsyje paliko savo karinę amuniciją. Todėl būta didžiulio gaisro ir sprogimo, nes dalis rūsio sienų pajuodusios. Sprogimo metu statinys sukrito, dėl to šioje rūsio dalyje rasta daug grindų plytelių iš pirmojo aukšto pavyzdžių. Antrame ir trečiame Valdovų rūmų aukšte dabar jau galite išvysti, kaip tos plytelės atrodė“, – sakė B. Šulinskienė.
Pasak jos,  nors ir atstatyti, rūmai dar ir dabar susiduria su išlikimo problemomis. ,,Dabar atrodo mūrai jau visai uždengti, čia nepatenka nei lietus, nei sniegas, tačiau kai kurios plytos pradėjo irti. Pagrindinė bėda – drėgmė. Drėgmė kyla iš apačios, kadangi mūrai dar vis stovi ant drėgnų medinių polių.
Valdovų rūmų liekanos – pirmas toks objektas Lietuvoje. Metodikos ar tikslių nurodymų, kaip elgtis, nėra. Taigi tenka eksperimentuoti. Vienas iš eksperimentų pasiteisino – kai kur prie yrančių plytų susmaigstytos vazelės, per kurias pilamos cheminės medžiagos, kurios kristalizuojasi ir apsaugo, kad kylanti drėgmė nebeniokotų senojo statinio“, – sakė B. Šulinskienė.

Galime didžiuotis išlikusiais
Griuvėsiais

,,Išlikusios sienos, galima sakyti, yra svarbiausias pagrindas. Na, mes lietuviai gal tikrai kartais nemokame pasidžiaugti – nuvažiavę į Graikiją, Italiją ir pamatę, kad ir nedaug tų griuvėsių, žmonės sako, jog ten gražu. O mes turime visus rūmus, tik be viršaus. Taip pat čia sukaupta tiek archeologinės medžiagos, jog įmanoma papasakoti praktiškai viską – kokios grindys, langai, krosnys buvo. Net ir tai, kaip gyveno žmonės – ką dėvėjo, avėjo, kuo puošėsi.
Muziejus unikalus tuo, jog  rūsyje ir pirmajame aukšte eksponuojame tai, ką čia ir radome“, – pasakojo ekskursijų koordinatorė.

Gedimino pilis visai ne
Gedimino

,,Pilių maketuose, kuriuos eksponuojame, galima pamatyti, kaip Vilniuje buvo išsidėsčiusios trys jau minėtos pilys.
Štai ant Gedimino kalno stovėjo Aukštutinė pilis. Tiesa, esame įpratę sakyti – Gedimino kalnas ir Gedimino pilis. Kalnas gal ir Gedimino, bet pilis tikrai ne. Gedimino laikais ten greičiausiai būta medinio aptvaro, jeigu mūro ir buvo, archeologai to nerado. Tai, kas šiuo metu yra ant kalno, – Vytauto statyta pilis. Na, o šalia Gedimino kalno formavosi Vilniaus miestas. Šiose vietose gausu archeologinių radinių – vieni įdomesnių – ąžuolinės lazdos, gražiai drožinėtomis buožėmis, jų čia, Žemutinės pilies teritorijoje, rasta nemažai. Buvo įvairių versijų, kam jos skirtos, tačiau spėjama, jog greičiausiai tai yra apeiginės pagoniškos lazdos. Prisiminus Lietuvos krikštą, žinome, kad lenkų istorikas Dlugošas rašė, jog Jogaila, įvedęs krikščionybę, liepė išmesti pagoniškus simbolius ir juos sudeginti. Galbūt šių sudeginti nepavyko?“ – pagoniškų radinių gausą aiškino B. Šulinskienė.

Medžiagas rūmams vežėsi
iš užsienio

,,Lietuvoje nėra akmens, kurį galėjo naudoti statyboms, todėl, pavyzdžiui, apdailai akmenį atsiveždavo. Langų apvadai sukurti iš smiltainio. Pagal rastas nuolaužas geologai nustatė, kad smiltainį Valdovų rūmų statybai valdovas vežėsi iš Švedijos, Gotlando salos.
Dabar rekonstruodami pastatą taip pat vežėmės tokį pat akmenį. Lietuvoje pagrindinė vyraujanti medžiaga – molis. Turime molines plytas, durų, langų apvadus. Sienos tuo laiku tinkuotos ir labai gražiai papuoštos freskomis,“ – pasakojo ekskursijų koordinatorė.

Radiniai – nuo milžiniško
kibiro vandeniui iki
vaikiškų batukų

,,Radiniai, surasti šioje teritorijoje, tikrai gausus ir kartais neįprasti. Pavyzdžiui, buvo atkastas molinis puodas su sėjamaisiais rugiais. Kad ir miestas, matyt, buvo galimybė pasisėti savo javų. Išlikusios durys su slenksčiu, daug raktelių ir spynelių ir labai daug odinių dalykų, kurie per stebuklą išsilaikė šlapioje terpėje, kaip ir, pavyzdžiui, XIV amžiaus šiaudinė skrybėlė, – radinius pristatinėjo Valdovų rūmų ekskursijų koordinatorė, – rūmų teritorijoje gyveno daug amatininkų. Pavyzdžiui, batsiuvių – rasti visi darbo instrumentai, kurpaliai, vaikiški batukai, odiniai žaislai, krepšeliai.“

Šulinys konservuotas net
aštuonerius metus

Priešais Valdovų rūmus kažkada buvo sodas, XVII amžiuje pranciškonų vienuolis Antonijus rašė, kad sodai buvo kaip Italijoje. Čia per archeologinius kasinėjimus rastas šulinys. ,,Didžiulį šulinį archeologai ištraukė jo neardydami, o tada konservavo. Tiesa, čia naudotas ne cukrus, o polimerinė medžiaga polietilenglikolis.
Konservuoti teko net aštuonerius metus. O šulinio viduje rastas didžiulis kubilas, kuriame telpa 87 litrai vandens. Pasemti vandenį tokiu kibiru būtų per sunku, belieka spėlioti, kam jis buvo naudotas – galbūt laikyti jame vandenį ar naudoti maudynėms,“ – sakė B. Šulinskienė.

Vertingiausi radiniai –
latrinose

,,Nuo 1530 metų rašytiniai šaltiniai mini vandentiekio sistemą rūmuose, taip pat turime ir kelis buvusios latrinos – tualeto – fragmentus. Latrinas primūrydavo išorinėje rūmų sienoje, dažniausiai iki miegamųjų patalpų, o apatiniame aukšte iškasdavo duobę nuotekoms nubėgti, ir išorėje palikdavo vieną angą išvalymui.
Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad gražiausius radinius archeologai rado čia – ar netyčia įkritusį žiedelį, ar nubyrėjusį perliuką, iškritusį auskarą“, – apie kadaise rūmuose gyvenusios diduomenės pamestas brangenybes pasakojo ekskursijų koordinatorė.

Medis išsilaikė geriau
nei metalas

,,Metalo turime ne tiek daug dėl vienos priežasties – drėgna žemė jam reiškia pražūtį. Organinėms medžiagoms gerai, o metalą suėda korozija. Tačiau vis dėlto turime keletą įdomių radinių – vaikišką arbaletą su strėlėmis, žiedelį jam įtempti, vaikiškus batukus ir jo raitelio amuniciją, suaugusiojo pentinus ir keletą šarvų fragmentų“, – sakė B. Šulinskienė.

Krosnis prabangiai
dekoruodavo

,,Dar viena didžiulė radinių grupė – koklių fragmentai. Turime 25 tūkstančius fragmentų. Dauguma rasti buvo viename rūsyje. Seniausi fragmentai siejami su XV amžiumi, datuoti padeda herbai, nes ant jų matomi herbai, mitologinės būtybės. Dalis koklių fragmentų puošti glazūra, kuri buvo prabanga, dalis yra be jos.
Dažniausiai matoma krosnies pusė būdavo glazūruojama, o užpečkis paliekamas paprastas. Šiuo metu rūmuose turime 6 atkurtas krosnis, o iš viso nežinome, kiek jų buvo, tačiau rastos medžiagos užtektų 12-13 krosnių“, – didžiule kolekcija didžiavosi ekskursijų koordinatorė.