Praėjo beveik dvi savaitės nuo tos dienos, kai baigėsi tris dienas trukęs, pirmą kartą Lietuvoje organizuotas Tarptautinis Anykščių pasakojimo festivalis SEKAS 2017.
Pasiūlyta Festivalio programos įvairovė apjungė tradicinį pasakojimą ir šiuolaikinio pasakojimo meno tendencijas. Vyko dviejų dienų mokymai, kuriuos vedė Glazge, Škotijoje įsikūrusio pasakojimo centro (The Village Storytelling Centre) atstovės, konferencija „Pasakojimo menas šiandienai. Įkvepiantys pokalbiai su profesionalais“, profesionalūs užsienio svečių pasakojimo šou scenoje: „Iranas prieš Izraleį“ su pasakotojais Raphael Rodan ir Sahand Sahebdivani iš Amsterdamo, Nyderlandų (tuo pačiu atstovaujančius Iraną ir Izraelį) ir „Ugnis šiauriniame danguje. Suomių epas“ su vienu geriausių Jungtinės Karalystės pasakotoju Nick Hennessey ir trimis virtuoziškais muzikantais iš Suomijos. Kvietė atviri, nemokami pasakojimo vakarai, šventė vaikams ir šeimoms „Pasakojis“. Festivalio veiklos ir turinys džiugino, stebino, apjungė, leido išdrįsti, pajausti skirtumus bei panašumus, pribloškė, bet nepaliko abejingų. Renginiuose keltų idėjų aktualumas ir atlikimo profesionalumas – verti didžiųjų Lietuvos miestų scenų.
„Kodėl darai šį Festivalį Anykščiuose? Daryk Vilniuje.“ – prieš Festivalį jo vadovei sakė The Mezrab Storytelling School vienas iš įkūrėjų, pasakotojas Raphael Rodan. „Tikiu Anykščių potencialu“, – prisipažino Jurgita Bugaikliškienė. „Žinai, o pasakojimo Festivalis Anykščiuose tikrai turi perspektyvą“, – reziumavo priėjęs Raphael po baigiamojo Festivalio pasirodymo. „Žinau, dėl to jis čia ir vyksta“, – nusišypsojo Jurgita.
Didesnio, į žingeidžią, intelektualią auditoriją orientuoto ir dar tarptautinio (kur daugiau nei pusė veiklų buvo anglų kalba) Festivalio egzistavimo mažame miestelyje, ne sezono metu klausimą tyliai ar garsiai kėlė dažnas sutiktas. Reikia drąsos ir atkaklumo įveikti iškilusius iššūkius. Didžiausiais jų įvardinti galima: išankstines nuostatas apie pasakojimą, šio žanro suvokimo vakuumą ir kalbinius barjerus. Pasakojimo festivalis Lietuvoje vyko pirmą kartą. Bene svarbiausia užduotis – sudominti plačiąją auditoriją šiuolaikinėmis pasakojimo idėjomis. Festivalis – tarptautinis. Pasirodymai, mokymai ir konferencija vyko anglų kalba. Pasirūpinta gyvu vertimu, dalomąja medžiaga, subtitrais. Stebint lietuviškai subtitruojamą baigiamąjį Festivalio pasakojimo šou blykstelėjo mintis, kad tokie pasirodymai galėtų vykti reguliariai, kaip priemonė regionų gyventojams mokytis užsienio kalbos.
Viena iš sąlygų, padėjusių Festivaliui įvykti – Anykščių kultūros įstaigų motyvacija priisimti dalį atsakomybių, atrandant tarpusavio bendradarbiavimo ir atvirumo galimybes, nes nebuvo posėdžio, „nuleidžiančio“ paliepimą „iš viršaus“ padėti ir bendradarbiauti. Parodyta kultūros sektoriaus branda, atsakingas požiūris ir veiksmai, profesionalumas – įrodymas, kad net mažame miestelyje kartu galima nuveikti labai daug.
Festivalis įvyko. Jis galėtų ir toliau augti ir tapti šiandienos literatūrinių Anykščių – Kalbančio miesto žiemos sezono atidarymo vizitine kortele, nauju kultūrinio turizmo reiškiniu. Strateginė vertė pasiekiama kultūros ir verslo sektorių bendradarbiavimu, kuriant ir siūlant su pasakojimu susijusias paslaugas ir produktus tiek šeimoms su vaikais, tiek ir intelektualiai auditorijai iš visos Lietuvos. Reikia nedaug – sąlygų veikti.
Festivalį organizavo Pasaulio anykštėnų bendrija. Festivalį parėmė Anykščių rajono savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba, Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“ ir Europos pasakojimo federacija.
