Paskutinėse savo „rievėse“ rašiau apie, mano manymu, absurdišką rajono valdžios elgesį su Anykščių sveikatos priežiūros įstaigų vadovais Daliu Vaiginu ir Zita Neniškiene. Portalo anyksta.lt komentatorių buvau apkaltinta, kad redaktorei „pažadėjus apgraužtą kaulą“, negražiai rašau apie rajono vadovų elgesį.
Šį kartą redaktorė nieko nežadėjo, tad rašysiu taip, kaip noriu. O noriu rašyti gražiai, Dievas mato – tikrai noriu.
Ir savo gražiajame tekste pirmiausiai gražiai noriu rašyti apie Anykščių rajono merą Kęstutį Tubį.
Paskutinių poros savaičių mero elgesys mane taip maloniai nustebino, kad tyliai sau mąstau – gana pilti pamazgas ant rajono vadovo galvos, reikia žvelgti giliau. Vėl grįšiu jau prie buvusios Anykščių pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) vadovės Zitos Neniškienės. Nusprendė meras neskirti jos laikinąja Anykščių PSPC vadove, kol bus išrinktas nuolatinis įstaigos direktorius, na, nusprendė… Bet kaip gražiai jis atsisveikino su du dešimtmečius Anykščių PSPC vadovavusia direktore – paskutinę jos darbo dieną visa savivaldybės delegacija su meru priešakyje atvyko įteikti jai gėlių. Galima spėti, kad už darbą net ir padėkojo… Bet apie tai informacijos neturiu, tad negaliu drąsiai to teigti, bet tikrai nuoširdžiai tikiu, kad meras pasakė kelis gražius sakinius.
Dar vienas gražus mero gestas – antrą kartą per kadenciją jis lankėsi Kinijoje, ieškojo galimybių Anykščiams bendradarbiauti su Sičuano provincija. Noriu patikslinti, gražu ne tai, kad meras keliavo į Kiniją, o tai, kad grįžęs iš jos, surengė spaudos konferenciją ir papasakojo apie kelionę. Va, ir įgyvendintas vienas iš rinkiminių pažadų – atvirumo sklaida. Dar labai gražu, kad meras į Kiniją išsivežė ir laikinąją Anykščių turizmo ir verslo informacijos centro direktorę Kristiną Beinorytę. Moteris – tik laikinojo direktorė, bet jai meras suteikė galimybę pamatyti tolimąją šalį. Net būdamas nuolatiniu direktoriumi negali būti tikras, kad nuvažiuosi toliau už Klecką, o čia, prašau, Kinija…
Kai rašai apie grožį, norisi rašyti ne tik apie žmonių grožį, jų gražius nuveiktus darbus. Gyvenant Anykščiuose neatleistina būtų užsimerkti prieš gamtos grožį. Man labai gražus Šventosios kratinėje esantis užrašas „Čia gera gyventi“ – negatyvioms mintims kirbant galvoje pažvelgi į šį užrašą, pretenduojantį tapti nekintančia konstanta, ir ramu, nereikia nė „Xanax‘o. Ir fontanas, trykštantis upės viduryje, labai gražus. Net užžėlusi upė, nendrės siūruojančios vėjyje, nuslopina kylantį erzelį.
Kad mieste būtų dar gražiau, siūlyčiau panašiais užrašais, pavyzdžiui, „Čia saugu gyventi“, „Čia patogu auginti vaikus“ papuošti ir kitus įvažiavimus į miestą – juk ne visi pirmuosius žingsnius Anykščių žemėje žengia autobusų stotyje. Atvažiuoja žmonės ir nuo Svėdasų, ir nuo Skiemonių pusės.
Kalbant apie grožį, nevalia pamiršti gaidžio. Kiek diskusijų visuomenėje sukėlė ant daugiabučio sienos miesto centre belgų menininko nutapytas gaidys. Net profesionalai komentavo, kad ne vieta gaidžiui tupėti miesto centre, kad gaidys atrodo lyg iš pasakos apie vištytę ir gaidelį ir tinkamas puošti tik vaikų darželio sienas, pagaliau buvo net tokia mintis, kad dabar Anykščiai bus vadinami gaidžių miestu. Bet vėl gi – atkreipkim dėmesį į detales. Jeigu kažkam atrodė, kad miesto aikštėje valstybinių švenčių metu keliant trispalvę gaidys žvelgs į žmonių minią, tai netiesa. Gaidys nusisukęs ir nuo aikštės, ir nuo bažnyčios, ir net nuo savivaldybės. Gaidžiui viskas „dzin“, o štai miestas gražus ir spalvingas.
Blogai atsiliepti apie gaidį yra beveik tas pats, kas sakyti, jog Anykščių kultūros centras apšviestas lyg koks Šanchajus. Dėkim pliusą ir tokiam apšvietimui. Vasarą ilgai šviesu, nereikia sukti galvos, ar spėsi grįžti namo, kol neužgeso paskutinis gatvės žibintas. O žiemą? Nuo 23 valandos skęstančiame aklinoje tamsoje mieste bent spindintis kultūros centras kaip švyturys jūroje rodo kelią namo.
Beje, pozityviai nusiteikus, gražiai galima parašyti net apie gatvių ir kelių remontą. Ar pastebėjote, kokia graži ir tvarkinga Šaltupio gatvė? Eini ir širdis džiaugiasi, kad yra mieste žmonių, kurie ne tik gėlynus puoselėja, ne tik prieš didžiąsias šventes žolę pjauna, bet ir gatvėmis rūpinasi. Tikiu, jog džiaugiasi šios gatvės gyventojai – nekliūna už plytelių batų kulniukai, o kaip patogu važinėtis geromis mašinomis – užlopytos net menkiausios duobelės. Tą patvirtinti, manau, galėtų ir šioje gatvėje gyvenantis Seimo narys Antanas Baura.
Miesto šventės šurmulyje pabandykime įžvelgti dar daugiau gražių dalykų. Juk gyvename ne bet kur, gyvename literatūros sostinėje, gyvename buvusioje Lietuvos kultūros sostinėje, gyvename mieste, kurį plačia krūtine nuo visokių neramumų ir riaušių saugo už gražius Anykščius kovojantis rajono meras.
