Šventosios upe keliauja ir užsieniečiai. Prieš keletą dienų ties Butėnų kaimu trumpam apsistojo upe plaukiantys lenkai.
Butėnų žemių pakraštys, Šventosios dešinysis krantas, smeltėti skardžiai ir
vingis truputį aukščiau Biržiečio brastos. Ieškodamas tos senovinės kelbridos
per Šventosios srovę,sutikau pakrantėje stovyklaujančius, iš gilių lėkščių
srebiančius vakaro viralą kelis smagius lenkų turistus.
Lietuva,anot jų,nuostabiausia šalis.Žinoma, patinka ir Estija bei Latvija, tačiau Lietuva yra nuostabiausia. Keliones į šią šalį pradėjome apie 1980 – ius. Kanojomis leidomės pasroviui Ūla, Minija, Šešupe, Merkiu, Nemunėliu. Lygiai prieš dvidešimt metų keliavę Šventąja nuo pat Salako, žygį pradėjome Luodžio ežere. Šiemetis žygis prasidėjo aukščiau Antalieptės, pamariuose. Kelyje jau dvylika dienų,o planuose – plaukti dar dvylika. Visai neskuba – kur sugalvoja, sustoja, pasėdi, pamąsto, ką nors užsirašo, pasišneka ir vėl leidžiasi žemyn. Taip pamiršta kažkur toli egzistuojantį, rūpesčių persmelktą pasaulį. Lietuva tokiai kelionei pati geriausia vieta, nes čia daug laisvės, daugelyje vietų gali be jokių apribojimų vaikščioti po miškus, pievas, gali rinkti uogas, grybus, gali kūrenti laužą ir gali visą dieną nesutikti nė vieno žmogaus. Tai ir yra tikrasis Nemuno šalies žavesys. Kapstau giliau: kas tie žmonės, įsikūrę nakčiai šalia žalio šilo, mano
tėviškės kaimo pašonėje šiltutėlio vasaros vakaro ramybėje? Aš tai Raimondas… Daugiausiai kalbuosi su vyriškiu, jis, kaip tikrasis kapitonas, daugiausia ir kalba. Esąs žinomas Lenkijos rašytojas – eseistas, literatūros istorikas Marek Bienyczik. Jo simpatinga žmona Lena Husszar, architektė, tikina, kad jos vyras esąs pats geriausias. Linksma mums visiems. Žinoma, lietuviškai jo dar nieko neišleido, tačiau tikisi, kad gal kas nors kada nors pasirodys, kad gal bus išjudinti ledai. Kita pora keliautojų taip pat iš literatūros mokslų duoną valgo, mokslų daktarų titulus užsitarnavę, universitetų dėstytojai – Dorota Siwicka Varšuvos universitete, o Olek Nawarecki –
Katovicuose. Tyrinėtojai pačiame karjeros gražume, jau parašę daug knygų ir dar toliau su aistra besidarbuojantys, savo žinias dalijantys, ugdantys jaunąją kultūros darbininkų kartą. Kiek daug jų parašyta apie Adomą Mickevičių, kurio kūrybos daugelis mūsų nemažai skaitę, juk ir poemoje,,Ponas Tadas”, ir ,,Vėlinėse“,ir poezijoje tiek daug mūsų tautų bendros istorijos. Kalbėjomės apie lenkų rašytojus Ignotą Kraševskį, Henriką Sinkevičių, Česlavą Milošą, kurį, beje, žinojau labiausiai. Pasirodė, kad ir mano pašnekovams jis buvo svarbiausias. Šiek tiek užsiminėme apie žymiausią tos tautos poetę Vislavą Šimborską, o po šnektelėjome apie šlėktomis vadintus bajorus, kunigaikštystę, respubliką bei bendrą mūsų tautų istoriją. Paklaustas lietuviškųjų kūrėjų pavardžių, prabilau apie Maironio poeziją, kuri žadino mūsų tautą didiems žygiams, žadino nepriklausomybei ir narsiam gyvenimui tautoje. Sugiedojau kelis posmus ,,Lietuva brangi.” Ir mums visiems prie Šventosios buvo taip pasakiškai ramu. Vėliau puikiausiu vyno ekspertu,pasirodo, esąs, Marek ištraukia elegantiškų formų nedidelį buteliuką stiprios rumuniškos vaisių trauktinės ,,slivuvkos”. Po taurelę,po mažylėlę, po to – dar po vieną ir apie futbolą. Na, jis ,,sirgęs“ už prancūzus, mat šitiems jaučiąs daug sentimentų – su žmona susipažinęs dažnai meilės miestu pavadinamame Paryžiuje. Ir tada dar apie mūsų nuostabią upę, apie kanojas, kuriomis plaukia todėl, kad gabenasi nemenką mantą. Apie tai, kad laivai – jų nuosavybė ir apie labai gerus bičiulius, kurie atvežė juos su visa manta iki Vilniaus. Apie norą pradėti savo žygi Kriaunos upele, tačiau joje suradę vandens vos per sprindį…
