Rievės: apie rinkimus

Krachas. Tik taip norisi apibūdinti konservatorių remtos Ingridos Šimonytės pasirodymą antrajame Prezidento rinkimų ture, kuriame ji triuškinamai pralaimėjo ekonomistui Gitanui Nausėdai.
Šis krachas konservatoriams beveik toks pat, kai po antrojo Seimo rinkimų turo, laimėję pirmąjį, triuškinamai pralaimėjo „valstiečiams“. I. Šimonytė antrajame ture surinko net mažiau balsų nei pirmajame, kai Prezidentu išrinktas G.Nausėda antrajame ture už jį balsavusiųjų skaičių padvigubino. Beje, G.Nausėdos pergalei rinkimuose būtų užtekę tų pačių jo pirmajame ture surinktų balsų.

Tik pergalė Europos parlamento rinkimuose šiek tiek sumažino šoką dešiniesiems dėl jų remtos kandidatės milžiniško pralaimėjimo. Bet natūralu, kad jie laimėjo Europos parlamento rinkimus – konservatorių elektoratas buvo maksimaliai mobilizuotas rinkimams, juk jų kandidatė pretendavo tapti Prezidente.
Šie rinkimai pateikė kai kuriuos atsakymus dėl realaus politinių jėgų balanso, galutinius paaiškinimus dėl tų pačių „valstiečių“ iškilimo Seimo rinkimuose, bet daug įdomesni jie buvo politinių technologijų, kaip išspausti maksimalų rezultatą iš turimų ribotų sąlygų, naudojimu.
Sociologai, skelbdami politinių partijų ir politikų reitingus pasako tik dalį tiesos iš tos, kuri lemia rinkimų rezultatą. Paprastai jie skelbia tik partijų ir politikų palaikymo procentus. Tačiau palaikymas, ketinimas balsuoti už konkrečią politinę jėgą, svarbiausias daugiamandatiniuose rinkimuose ir, be kita ko, lemiantis, kurie kandidatai pateks į antrąjį rinkimų turą. Tačiau kai kandidatai lieka vienas prieš vieną – įsijungia papildomas faktorius – už ką niekada nebalsuosite. O pagal šį faktorių Lietuvoje Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams lygių turbūt niekada nebuvo. Kaip užsimena sociologai, į klausimą, už kurią partiją niekada nebalsuosite, apklausiamieji dažniausiai atsako, kad už Tėvynės sąjungą. Todėl kandidatams likus vienam prieš vieną – konservatorių šansai mažėja, nes oponentas surenka ne tik jį palaikančiųjų, bet ir nuoširdžiai konservatorių neapkenčiančių rinkėjų balsus. O kiek žmonių vien šiuose rinkimuose balsuoti ėjo su žodžiais – nebalsuočiau, bet konservatorių negalima į valdžią leisti?
Labai nedaug trūko, kad prezidentą būtume turėję kitą. Tačiau G. Nausėdai užteko išminties nepadaryti esminės klaidos, o aplinkybės susiklostė itin palankiai.
Ką daryti, jei turi stabilų 20 – 30 procentų rinkėjų skaičių, bet reikia savo kandidatą išvesti į antrąjį rinkimų turą? – Kuo labiau išskaidyti priešininkų balsus, o savuosius kuo labiau sukoncentruoti. Šiuose rinkimuose taip ir įvyko – dar gerokai prieš rinkimus konservatoriai paskelbė partijos remiamo kandidato rinkimus, pavadino skambiai – „demokratijos švente“, pakvietė prie tų rinkimų prisijungti ir ne partijos narius.
Juose I.Šimonytė sutriuškino partijos paramos siekusio diplomato Vygaudo Ušacko kandidatūrą ir taip jį eliminavo iš rinkimų kovos. Korta jau kirsta – daug balsų iš įvairių pažiūrų rinkėjų surinkti galėjęs diplomatas pralaimėjo vidaus rinkimus, o konservatoriai išsaugojo mažiau skaidomus dešiniųjų balsus.Kvietimo į konservatorių kandidato rinkimus buvo sulaukęs ir G.Nausėda, tačiau ekonomistui užteko apdairumo juose nedalyvauti. Tikėtis įveikti I.Šimonytę TS-LKD partijos rinkimuose  būtų buvę naivu. Vis dėlto ji konservatorių Vyriausybėje buvo Finansų ministrė, o savi marškiniai – arčiau kūno. Tuo rinkimai naujajam Prezidentui būtų baigęsi.
Balsų suskaidymo neišvengė su centru ir kaire  tapatinti kandidatai. Jei dešiniųjų balsus rinkimuose dalijosi tik G.Nausėda ir I.Šimonytė, tai kairiųjų ir centristų – visi kiti likę kandidatai. Net keista, kaip tiek daug rinkimuose galėjo būti tuos pačius balsus besidalijančių kandidatų. Nenustebčiau, jei rinkdami palaikymo parašus, kad galėtų dalyvauti rinkimuose, juos rėmė visai neatsitiktinės jėgos. Toks skaidymasis – neįtikėtina sėkmė partijai, kuri turi nuolatinį ir stabilų elektoratą. Kas gali būti geriau, nei išskaidyti konkurentų balsai? Prisimenant ir Anykščių rajono savivaldos rinkimus, galima spręsti, kad į antrąjį mero rinkimų turą išėjęs Kęstutis Tubis taip pat pateko, visų pirma, dėl pernelyg išsiskaidžiusių konkurentų balsų, – tereikėjo, kad pretendentų būtų buvę vienu ar dviem mažiau, ir antrajame ture būtume matę visai kitą veidą.
Prezidentu pretendavęs tapti Premjeras Saulius Skvernelis prieš pat rinkimus bandė konsoliduoti kairiuosius balsus, bet jam nepavyko – per vėlu, o dar ir įvaizdis sušlubavo. Jo nepatekimas į antrąjį prezidentinių rinkimų turą, manau, buvo strateginis konservatorių tikslas. Jei net G.Nausėda sugebėjo suvienyti kairiųjų elektoratą, tai neabejotinai kairiųjų balsus dar labiau būtų susirinkęs S.Skvernelis. Tačiau… Gal ir teisus buvo S.Skvernelis, Anykščiuose kalbėjęs, kad apie jį stengiamasi formuoti kvailoko personažo – savotiško pasakų trečiojo brolio įvaizdį. Juk strateginis tikslas, konservatorių kandidatui norint laimėti prezidento rinkimus, kuo mažesnis rinkėjų dalyvavimas antrajame ture, į antrąjį turą išvedant ideologiškai labai panašų arba dar labiau nei patys konservatoriai nemėgstamą kandidatą (o teoriškai – meile bankininkams tauta nepasižymi, tad variantas galėjo suveikti).
Neįtikėtina, kad toks tikslas galėjo būti keliamas, o planas įgyvendinamas? Tačiau kodėl gi ne, juk ne tokia tolima praeitis sufleruoja chrestomatinį pavyzdį, kai rinkėjai išrinko nekenčiamą prezidentą antrai kadencijai, nes rinkimų konsultantams pavyko pasiekti, kad jis patektų į antrąjį turą su dar labiau nekenčiamo kandidato perspektyva.
Taip atsitiko Rusijoje, kai rusai antrai kadencijai prezidentu išrinko tokį nemėgstamą Borisą Jelciną. Amerikiečių konsultantai sugebėjo jį išvesti į antrąjį turą su B.Jelcinui pačiu palankiausiu kandidatu – komunistu Genadijumi Ziuganovu. Nekentė rusai B.Jelcino, bet perspektyva išrinkti komunistą buvo dar blogesnė. Taip psichologinių manipuliavimo technologijų būdu antrą kartą prezidentu tapo B.Jelcinas.