Baranauskų šeimyna, A. Baranausko pagrindinės mokyklos bendruomenės įkūnyta, vėl su manta keliavo pro bažnyčią iš Jurzdiko į Ažupiečius.
„Garsiausi Aukštaitijos varduvininkai“ – taip mūsų anykštėnus Antanus, Baranauską ir Žukauską-Vienuolį, šiemet pavadino Lietuvos muziejų kelio organizatoriai, pranešdami apie vasaros renginius Aukštaitijos muziejuose.
Malonu, kai net po šimto metų varduvininkas prisimenamas, kai tą dieną, birželio 13-ąją, vėl vainikuojamas. Tegul ne jis pats, tegul tik paminklai ant Šventosios kranto, bet tradicija graži: stabtelti prie stovinčio (Baranausko) ar sėdinčio (Vienuolio) ir gėlės žiedu jį per Antanines pagerbti…
Šiemet, nepaisant rekordinės kaitros ir grėsmingų audros debesų, jau gerokai įdienojus, per Anykščius pajudėjo keista eisena. Pats pirmutinis žengė sporto klubo „Origonas“ Lietuvos sunkiųjų veislės eržilas Kiras, tempdamas vežimą su rąstais, o iš paskos traukė senoviškai apsirėdžiusi šeima, vedina ketvertu vaikų. Toji kelionė – nuo Jurzdiko, pro bažnyčią, iki Rašytojų kalnelio Ažupiečiuose – grąžino į laikus prieš 180 metų kai šitaip kraustėsi ir savąją klėtelę į dabartinę vietą gabeno Baranauskų šeima – būsimojo vyskupo Antano Baranausko tėvai.
Istorinę kelionę į kitą Šventosios krantą per Antanines suvaidino A. Baranausko pagrindinės mokyklos bendruomenės atstovai. Pakeliui eisena stabtelėjo ties A. Baranausko paminklu Vyskupo skvere, kur vainikavo Didįjį Anykštėną dekoratyvia saulučių juosta. Keliautojams neteko, kaip anuomet, bristi per upę. Šįkart naująją sodybą jie pasiekė tiltu, įveikdami tik šviesoforo kliūtį, bet į naująjį kiemą atkeliavo tuo pačiu senuoju keliu – dabartine Muziejaus gatve.
Būsimo gyvenimo pradžiai Baranauskai su talkininkais naujajame kieme surinko pirmuosius būsimos klėtelės rąstų vainikus, taip simboliškai pradėdami kurtis vietoje, kuri jau beveik du šimtmečius vadinama Baranauskų sodyba. Kol vyresnieji dirbo, mažasis Antaniukas, kuriam tuo metu buvo vos ketveri metai, radęs pagaliuką, juo ėmė kažką piešti…
Rašytojų kalnelis prieš Antanines pasipuošė trimis vilniečio skulptoriaus Kęstučio Musteikio šieno ir šiaudų skulptūromis. Visą vasarą aplankyti Muziejų kvies „Vartai“, atrasti mitologines literatūros ištakas ragins „Žaltys“ su nutūpusia ant jo gegute, o klevo lajoje visus įdėmiai stebės išmintingoji „Pelėda“.
Ketvirtadienio vakare šioje muziejinėje sodyboje skambėjo senosios lietuvių dainos, prieš du šimtmečius tikriausiai dažnai dainuotos per šienapjūtę. Biržų kultūros centro folkloro ansamblis „Siaudela“, nepaisydamas prasivėrusio dangaus ir sulyto šieno, čia pristatė šienapjūtės programą „Man dalgela čysta pliena, pradalgėla žalia šiena“.
O kai visų kantrybė slėptis nuo ilgai laukto lietaus išseko, Antaninių šventė persikėlė į Muziejaus salę, kur širdis virpino poeto, varduvininko Antano Šimkaus kūryba. Jis – pirmasis iš Lietuvos kūrėjų Antanų, atsiliepęs į kvietimą suteikti Anykščių literatūrinėms Antaninėms naują, šiandieninį skambesį – tarsi liudijimą, kad Antanų talentai vis dar nesenka!..
