Šiandien Seime vykusioje konferencijoje-minėjime „Tiesos žodis – kelias į laisvę: 1972–1988 m. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ buvo pristatyta politiko, istoriko dr. Arvydo Anušausko knyga „Teroras 1940-1958 m.“.
Šiandien Seime vykusioje konferencijoje-minėjime „Tiesos žodis – kelias į laisvę: 1972-1988 m. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika” buvo pristatyta politiko, istoriko dr. Arvydo Anušausko knyga „Teroras 1940-1958 m.”.
Remdamasis Lietuvos ir Rusijos archyvų dokumentais, šioje knygoje autorius visuomenei primena apie 1940-1958 metais vykdytą terorą, baisius nusikaltimus žmoniškumui, kai kas trečias suaugęs lietuvis tapo sovietinio teroro auka – buvo trumpam ar ilgam įkalintas, ištremtas ar nužudytas. „Tautos tragedijos istoriją vėl, be jokio pagrindo, prisidengus demokratijos suteiktomis laisvėmis, mėginama iškraipyti. Taip siekiama paneigti okupacijos padarytą žalą Lietuvos valstybei ir jos piliečiams”, – sako knygos autorius A. Anušauskas.
Renginyje dalyvavęs knygos leidėjas, leidyklos „Versus Aureus” direktorius Arturas Mickevičius pabrėžė, jog knyga parašyta su didele akademine ir politiko atsakomybe. Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys pastebėjo, jog A.Anušausko knyga pildo ir istorinės atminties, ir atminties kultūros formavimo funkciją: „O tai reiškia, kad ji gali tapti istorinės politikos įrankiu” (visas R. Miknio atsiliepimo tekstas pridedamas – aut. past).
Ši knyga tapo dar vienu svarbiu istorinės atminties išsaugojimui reikalingu darbu, kuris padės jaunajai kartai, nemačiusiai ir nepatyrusiai sovietmečio teroro, geriau suprasti Lietuvos praeitį.
Istorinio fakto, reiškinio žinios mums ir apie mus sakymas
Apie dr. Arvydo Anušausko knygą „Teroras 1940-1958 m.”,
išleistą „Versus Aureus” 2012 m.
Rimantas Miknys
Lietuvos istorijos instituto direktorius
Iš šios knygos pratarmės skaitytojui gali kilti klausimas: koks šios knygos santykis su ta pirmąja – „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940 – 1958 m.”, išleista dar prieš penkiolika metų? Ar tai pastarosios papildymas, remiantis nauja istoriografija, naujais memuariniais bei archyviniais dokumentais, ar tai naujas tyrimas? Atsakymą, matyt, kiekvienas skaitytojas formuluos pats ir, ko gero, nevienodą.
Aš, dar visiškai „neatvėsęs” nuo ką tik perskaityto teksto, matau savarankišką tyrimą. Jame, išlaikant pirmojo tyrimo aukštą akademinį lygį, integruojant to tyrimo faktografinę, statistinę medžiagą, ją papildant, tikslinant nauja, įvedant žymiai turtingesnį vizualumą, formuojamas naujas 1940-1958 m. lietuvių tautos būties naratyvas. Lietuvių tautos sovietinio naikinimo naratyvas joje keičiamas į teroro prieš lietuvių tautą naratyvą. Perskaičius knygą tampa aišku, kad tai ne „stipresnio” -„teroras”, ar „silpnesnio” – „naikinimas” terminų panaudojimo atvejis, o kito objekto ir naujų prasmių bei daug platesnės skalės vertinimų aiškinimasis. Tiesa, pats autorius niekur to nepasako…. Galbūt jam įtaką daro tam tikras „akademinės” savisaugos instinktas, vengiant sulaukti priekaištų dėl politikavimo? Jeigu taip, tai pats knygos tekstas anuliuotų tokius priekaištus. Klausimų kėlimas, jų analizė, teiginių argumentacija, kritinis požiūris į šaltinius, statistinę medžiagą (MGB, MVD, KGB ir kt.), argumentuotos naujos įžvalgos, apibendrinančios ne baigtinės, o naują tyrinėjimų kryptį fiksuojančios išvados – tai pagrindiniai kontrargumentai jiems. Ko iš akademinės pusės pasigedau, tai tam tikros diskusijos su istoriografija, o su kai kuria net stengiamasi švelniai prasilenkti nepaminint (pvz.: Pocius M., „Nematoma mėnulio pusė…” ir pan.). Bet ir čia įžiūrėčiau „nesąmoningą veiksmą” – taip siekiama neblaškyti skaitytojo dėmesio. Ir tai pateisinama, nes knyga nėra vien tik akademinis tyrimas, bet ir „istorinio fakto, reiškinio žinios” reikšmės mums ir apie mus sakymas.
Taigi, ši knyga pildo ir istorinės atminties, ir atminties kultūros formavimo funkciją. O tai reiškia, kad ji gali tapti ir istorinės politikos įrankiu. Labai svariu dėl jau paminėtų kokybių bei dėl diplomatiško autoriaus savo tyrimo objekto susiejimo su liūdna konkrečių genocido ar karo nusikaltimų bei nusikaltimų žmoniškumui pasauline nūdienos aktualija. Manau, kad dėl to knygą reiktų versti ir į anglų kalbą.
Tad sveikinu Autorių ir Knygos leidėjus su akademiškai bei visuomeniškai-politiškai reikšmingu leidiniu.
