Akys ilgam užkliuvo už vitrinų grožybių

Gailutė KUDIRKIENĖ

Nenustygstanti vietoje rokiškietė niekada nemanė, kad rankdarbiai taps jos stichija, bet nuvykus į Norvegiją viskas pasikeitė. Dabar ji mena, kad paauglystėje visgi buvo linkusi kurti – pridarė gėlytėmis puoštų lankelių ir bandė jais prekiauti, tik tas versliukas nelabai sekėsi. 

Viskas dailu, padaryta itin preciziškai

„Niekada nemaniau, kad esu linkusi į rankdarbius“, – sako rokiškietė Nėja Kazlauskaitė.

O ėmė ir nutiko neįtikėtinas dalykas – prieš porą metų ji visa galva pasinėrė į širdžiai malonią kūrybą – pynimą jūreiviškais mazgais, vadinamąja makrame technika. 

Diplomuota 25 metų reklamos vadybininkė laisvalaikiu iš virvinių siūlų pina puošmenas namų interjerams. Kūriniams ji naudoja tik ekologiškas, aplinkai draugiškas medžiagas. Mergina vadovaujasi principu, kad gyvenant reikia stengtis palikti kuo mažiau atliekų, nes taip palengvintume planetos būvį. 

N.Kazlauskaitės kūriniai – tai akiai malonių pastelinių spalvų takeliai, daiktadėžės, pakabinami kilimėliai ir visokios kitokios smulkmenos, tinkančios namų erdvei pagyvinti. Tie daiktai padaryti itin preciziškai, kiekvienas siūlas guli taip, kaip privalo, pynimų raštai –puošnūs, bet tuo pačiu ir santūrūs, jos gamintos puošmenos neturi nė vienos nereikalingos detalės, lygiuojasi į dabar ant bangos tebesantį minimalistinį stilių.

Jau paauglystėje bandė imtis versliuko

Laiko pokalbiui N.Kazlauskaitė ištaiko tik vakare. 

„Visą dieną filmuosiuosi, kuriu vienos didelės įmonės reklamą“, – paaiškina mergina. 

Ji dabar gyvena Vilniuje. Jos butas – lyg rankdarbių galerija, visur pridėliota ankstesnių ir naujausių kūrinių. Net virvinių siūlų kamuoliai, dar tik laukiantys eilės kažkuo tapti, padėti ne bet kaip, o su dideliu skoniu, tarsi taip pat būtų būsto puošmenos. 

„Kažkokį potraukį rankdarbiams vis dėlto turėjau. Būdama penkiolikmetė, dar mokydamasi Rokiškio „Romuvos“ gimnazijoje, buvau pridariusi gėlytėmis puoštų lankelių ir bandžiau jais prekiauti, tik tas versliukas nelabai sekėsi“, – kvatoja pašnekovė. 

Ir linksmai atpasakoja namiškių komentarus apie dabartinį užsiėmimą. Seneliai, tėvas ir motina nelinkę kurti, o štai jos kūrybiškumas per kraštus veržiasi. 

„Aš irgi iki galo nesuprantu, iš kur manyje tai“, – gūžčioja pečiais pašnekovė.

Artimiesiems jos kūryba labai patinka, tad ji visus dosniai apdovanojusi – ir tėvų, ir senelių namai išpuošti virviniais padėkliukais, o sienas puošia raštais išdailinti kutuoti kilimėliai.

Vitrinos pasufleravo idėją

Mergina pynimu susidomėjo tuo metu, kai gyveno Norvegijoje. 

Kavinėje ji dirbo padavėja, grafikas buvo sudėliotas taip, kad turėjo nemažai laiko pakeliauti po svečią šalį, pasidairyti ir gamtoje, ir miestuose.

Išbandė žygius į kalnus, žiemą miegojo palapinėje, maudėsi lediniame fiordų vandenyje, slidinėjo. 

Tuo metu atėjo supratimas, jog norisi kuo nors užsiimti, atrasti širdžiai mielą veiklą.

„Norėjau laiką leisti prasmingiau, nei vien sėdėti ant sofos ir žiūrėti televizorių“, – kalba mergina. 

Kartą sėdėjo ir žiūrėjo savo darytus kelionių kadrus. Atkreipė dėmesį, kad miestų nuotraukose matyti daug interjero dizaino parduotuvių, o jų vitrinose gausu visokių pintų puošmenų. 

Gelbėjo sportinė kantrybė

Nuo tada vaikščiodama po miestą ji vis smalsiau apžiūrinėjo vitrinas, jų apipavidalinimą.

„Pastebėjau, jog šiame krašte pynimai labai populiarūs, interjero dizaino krautuvėlėse gausu rankų darbo kūrinių. Susidarė įspūdis, jog vietiniai gyventojai mėgsta minimalistinį boheminį stilių. Pagalvojau, kad ir pati galėčiau pabandyti ką nors sukurti“, – pasakoja pašnekovė.

Užsisakė visokių siūlų ir ėmė eksperimentuoti.

„Šiais laikais geriausias nemokamas mokytojas yra jutubas“, – juokiasi.

Ne viskas iš karto pavyko, būdavo, ir nukreivina, ir raštą pindama suklysta, tada ardo ir vėl pina.

Kita gal būtų netekusi kantrybės ir viską metusi, bet tik ne ši rokiškietė. Ją gelbėjo sportinė kantrybė.

Brolis dar didesnis nepasėda

Aistra sportui mergina užsidegė nuo ketveriais metais vyresnio brolio Raimondo. Jis yra žinomas triatlonininkas, išgarsėjęs ir neįtikėtinais dviračių žygiais. 

Kai gyveno Mančesteryje, iš Šiaurės vakarų Anglijos vaikinas namo parmynė dviračiu, kitą kartą dviračiu nuvažiavo iki Graikijos sostinės Atėnų.

Sportui neabejinga ir jos mama Jūratė Kazlauskienė, kartkartėm ji dalyvauja ilgų distancijų bėgimuose.

„Labai mėgstu jogą, rytais atsikėlus tai geriausias būdas išsibudinti. Žiemą bėgioju mažiau, o vasarą sportavau labai aktyviai, bėgau moterų triatloną, bet čia smulkmė palyginti su broliu – šią vasarą jis bėgo 70 kilometrų distanciją“, – pasakoja mergina.

Išmoko sulėtinti tempą

Nuo sporto kalba pasisuka prie sveiko gyvenimo būdo. „Kaip gyvenu ir ką valgau, susimąsčiau tada, kai viena atsidūriau toli nuo namų“, – šypteli ji.

Pirmiausia ji suprato, kad privalo lėtinti gyvenimo tempą. 

Visus studijų metus ji dar ir dirbo, sukosi pašėlusiu ritmu, nes buvo privalu visur suspėti. Gavusi diplomą nusprendė pasidairyti po pasaulį, nes tokioms pramogoms anksčiau neturėjo laiko. 

Ieškojo, kur būtų komfortiškas klimatas ir nesunkiai galėtų susirasti darbą. Patikėjo rekomendacijomis ir pusmečiui išdūmė į Kiprą. 

„Darbą gavau labai geroje vietoje, bare ant jūros kranto. Tada ir supratau, kaip labai buvau persidirbusi. Kipre akys prašviesėjo, atėjo suvokimas, jog reikia mokėti ne tik dirbti, bet ir atsipalaiduoti, ramiai pabūti niekur neskubant. Pietiečiai jau tokie – gali kelias valandas vidury dienos gurkšnoti kavą ir mėgautis gyvenimu. Pajutau, kaip gera tiesiog būti, kai niekur nereikia lėkti pametus galvą“, – pasakoja rokiškietė.

Kaimynė vis vaišino 

Monotonijos nemėgstanti N.Kazlauskaitė po pusmečio ėmė dairytis kitos šalies, ieškoti galimybių gauti sau patrauklesnį darbą. 

Per Erazmus programą pavyko užsirašyti praktikai į Portugaliją, gavo skaitmeninio marketingo praktikanto vietą interjero dizaino įmonėje. 

Greitai susidraugavo su vietiniais gyventojais, ypač su kaimyne Marta. Toji pagyvenusi moteris lietuvaitę vis kviesdavosi vakarienės, gamino visokius vietinius tradicinius patiekalus ir būtinai norėjo svetimšalę jais pavaišinti. 

„Portugalai labai malonūs žmonės, noriai bendrauja, nors angliškai nelabai moka“, – prisimena keliauninkė. 

Praktiką nutraukė pandemija, teko grįžti į Lietuvą, o kai karantinai palaisvėjo, reklamos specialistė dar vienoms žvalgytuvėms pasirinko Norvegiją. O iš ten jau parsivežė netikėtą lobį – kūrybą.

Ir fotomodeliu pabuvo

Kiekviena kelionė merginą augino, į daug ką pakeitė požiūrį, padėjo geriau suprasti save.

Ji mano, kad plačiau pasidairiusi, pažinusi įvairių žmonių, įgavo drąsos įkurti ir savas kūrybines dirbtuves. 

Dabar ji yra prekės ženklo „Neya designs“ savininkė. 

Ir internetinį puslapį ji susikūrė pati. Dirbo beveik metus, norėjo, kad būtų solidus. N.Kazlauskaitė dar išbandė ir fotomodelio amplua – reklamavo vieno vestuvinių apdarų salono sukneles. 

„Buvo smagu, sutikau daug naujų žmonių“, – maloniai prisimena fotosesijas.

Patys nori pasidaryti

Mergina prasitaria, jog dabar vėl ruošiasi permainoms – jau kraunasi lagaminus kraustytis į Ispaniją. 

Dar mintyse – pynimo kursų rengimas. 

„Užsieniečiai rankų darbo daiktams lengviau išleidžia pinigus. Lietuviai labiau taupo, matyt, mūsų būdas toks, jie nori patys pasidaryti“, – paaiškina naujos veiklos idėją. 

Dar lieka neišnaudota nuomos niša – savo kūrinius ji galėtų nuomoti vakarėliams, gimtadieniams. 

„Viena pažįstama rengė teminį gimtadienį, reikėjo bohemiškos aplinkos, mano interjero detalės ten labai tiko“, – paaiškina.