Angelų muziejaus donatorės jubiliejuje –trijų kontinentų kelionės kontūrai

Vytautas Balčiūnas

Sausio 3-ią dieną Angelų muziejuje buvo minimas meno mecenatės, kultūrininkės, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo sostinės katedros aikštėje statytojos ir Anykščių angelų muziejaus donatorės Beatričės Kleizaitės-Vasaris gimimo šimtmetis.
Anykščių menų centro renginyje dalyvavo kultūrininkės bendraminčiai iš sostinės, talkinę jai vykdant ypatingą kultūrinę misiją: žurnalistas, kolekcininkas, strateginių kultūros iniciatyvų sumanytojas ir vykdytojas Vilius Kavaliauskas, menotyrinkė, dailės istorikė ir kultūros politikos formuotoja, meno ir paveldo ekspertė dr. Nijolė Tumėnienė.

Kelias per tris kontinentus

Anykščių bendruomenė B. Kleizaitę-Vasaris daugiausia yra įsiminę dėl dviejų dalykų: padovanotos angelų tematika sukurtų dailės kūrinių kolekcijos ir sostinės Katedros aikštėje pastatyto paminklo Vilniaus įkūrėjui Gediminui, – todėl renginyje pabandyta jos pačios parašytos autobiografijos tekstais ir nuotraukomis pasakoti jos unikalaus gyvenimo Europoje (Lietuva, Austrija, Italija), Lotynų Amerikoje (Argentina), Šiaulės Amerikoje (Kanada, JAV) ir vėl Europoje (Lietuva) kelią.
Vaikystę Kaune praleidusi prie sraunaus Nemuno, išeivijoje alsavusi Ramiojo vandenyno ir Atlanto didybe, grįžusi į Lietuvą, pamėgo Nerį, Šešupę, Šventąją. Buvo kelionių žmogus – kalbėdama puikiai ne tik gimtąja lietuvių, bet ir vokiečių, italų, ispanų, anglų, prancūzų kalbomis, ji alsavo trijų kontinentų kultūrų oru, laisvai skaitė šešiomis kalbomis, suprato kalbančius lenkų ir portugalų kalbomis, bet visą savo energiją sutelkė į lietuviškąsias kultūros erdves, ypač dailę, literatūrą ir muziką.
Kaip krikščionė visur lankė katalikų bažnyčias ir suprato jų meną, bet pasaulyje ieškojo lietuvių kūrybos ženklų ir stengėsi tai išsaugoti.

Traukinyje dingę jaunųjų dienų atminties ženklai

2020 metais savo parašytoje autobiografijoje B. Kleizaitė-Vasaris, 18-kos metų Kauno valstybės teatro dramos studijos aktorė, fiksuoja kelionės į pasaulį pradžią karo pabaigoje: „Piktadariams nužudžius teatro meno vadovą Juozą Monkevičių, su keletu bendramokslių 1944 m. pradžioje išvykome į Vieną, kur tikėjomės toliau tęsti teatro studijas. Deja, universitetą uždarė, o studentus išsiuntė į darbus.

Man teko vertėjos pareigos IG Farben Industry gamyklose, kur darbams buvo sutelkta didelė minia užsieniečių. Vėliau gyvenau Salzburge, gi karui pasibaigus atvykau į Ravensburg‘ą. Tenai apsigyveno nemaža lietuvių, tarpe jų ir žymūs rašytojai, dailininkai bei kiti šviesuomenės nariai.
Aš įsitraukiau į Antano Gustaičio vadovaujamą lietuvių ansamblį, su kuriuo ruošdavome pasirodymus kariškiams (prancūzams) ir lankydavomės kitose lietuviu kolonijose. 1945 m. rudenį išvykau į Italiją. Romoje patekau brangaus atminimo p. Vincentos Lozoraitienės globon, kuri manimi rūpinosi kaip savąja dukra. Įstojau į Romos universitetą, ten pasirinkau meno istoriją.

Kadangi paskaitų lankymas nebuvo privalomas, tuo pačiu metu galėjau mokytis ir Accademia dell‘ Arte Dramatico. Romoje dirbau Lietuvos Pasiuntinybėje prie Šv. Sosto ir taipogi buvau Ministro Stasio Lozoraičio asmeniška sekretorė.“
1945 metais, kelionės į Italiją metu, perpildytame traukinio kupė, kartu su priglaustais beglobiais mažais vaikais vykusi šeima po nakties išlipo Italijoje, ir būtent tąkart pradingsta Beatričės relikvijų dežutė – mamos, artimųjų nuotraukos, vaikystės vaizdai, talismanai – per viską gyvenimą iki mirties Beatričė neturėjo nei vienos po karo anksti mirusios motinos nuotraukos, nors jos globą jautė visą gyvenimą: motina įspėdavo ją sapnuose, globojo ir saugojo kartu su Angelu sargu, užmegzdama Beatričės ryšį su angelų teologija, iš kurios išaugo ir B. Vasaris knyga „Angelai“ (studija, albumas), buvo sukaupta ir Anykščiams padovanota angelų temos 110 kūrinių kolekcija.

Dvi Amerikos – vienas troškimas

Autobiografijoje liudijama: „1948 m. ištekėjau už kompozitoriaus Vytauto Kerbelio ir gegužės 7 d. su kitais DP išvykome į Argentiną. Apsigyvenome Buenos Aires. Pradžioje dirbau italų teatre, gi vėliau įkūriau ir vadovavau lietuvių scenos mylėtojų būreliui, su kuriuo esame pastatę nemaža veikalų bei suruošę daug literatūros ir meno vakarų. Buenos Aires mūsų šeimoje gimė trys vaikai: Vytautas Kazimieras (1949), Dovilė-Beatričė (1951) ir Ramunė Laima Kristina (1952). Argentinoje gyvenimas buvo labai sunkus ir teko išbandyti įvairiausių darbų: nuo siuvimo namuose iki pardavinėjimo sklypų, kol pagaliau gavau vertėjos darbą šveicarų firmoje Ciba.“

1959 metais B. Kleizaitė-Vasaris persikelia į Kanadą, o po dešimties metų ilgam įsikuria JAV, netoli Bostono, ant Atlanto kranto įsigytame name. Ir Kanadoje, ir Valstijose stato spektaklius, rengia ateitininkų stovyklas, moko vaikus meno, bet ir imasi galerininkės veiklos, nors pagrindinis darbas buvo vadovavimas regiono bibliotekų sistemai. JAV ji sukaupia gersiausių lietuvių dailininkų kolekciją ateities idėjoms Lietuvoje.

Apsisprendimas tarnauti gimtajam kraštui

Lietuvoje vykstant atgimimui, B. Kleizaitė-Vasaris atvyksta į Lietuvą. Pasitraukusi į išankstinę pensiją, 66 metų kultūrininkė vyksta į tėvynę ne tuščiomis ir turi visą tarnavimo Lietuvai programą.
„Pirmą kartą atvažiavau per blokadą. Tada atvykau į Rygą, teatro festivalin, ir drauge su savuoju bagažu Lietuvai atvežiau virš 120 dailininko A. Galdiko paveikslų. Sugrįžusi į US, rinkau pinigus, skolinausi bei pasamdžiau konteinerį ir atvežėm skulptoriaus V. Kašubos kūrinius. Šalia jų dar apie 300 Galdiko paveikslų Vilniaus, Kauno ir Žemaičių muziejams, apart Galdiko dar ir keliasdešimt V. Igno bei kitų dailininkų kūrinių. Ir dabar, kiekvieną kartą grįždama iš viešnagės USA, savo bagaže atvežu mūsų dailininkų kūrinių Lietuvos muziejams. Paskutinėse kelionėse (2002 m.) supakavau ir į Lietuvą persiunčiau visą likusį dailininko Adomo Galdiko palikimą“.
Ir čia pat B. Kleizaitė-Vasaris pateikia savo misijos Lietuvai įvardinimą: „per Lietuvos kultūros, meno žmones pajutau gimtosios Žemės šauksmą, kvietimą grįžti ir Lietuvai atiduoti savo dalią. Man atrodo, kad jeigu žmogus esi gimęs tam tikroje šalyje, tam tikroje tautoje ir religijoje, tai turi pareigą, gimtąją prievolę šiai tautai atiduoti savąją dalį. Aš jauna išvažiavau, tikėdamasi sugrįžti. Deja, likimo knygoj kitaip buvo parašyta. Tad nors dabar, nepaisant kokio amžiaus esu, aš dar Lietuvai padėti galiu.“

Kultūrinės misijos asmenybė

Nuo valstybės atkūrimo iki pat mirties Beatričė Vasaris vykdė pareigos Lietuvai misiją, darydama darbą po darbo: vežė į Lietuvą garsiausių išeivijos dailininkų kūrinių kolekcijas nacionalinams ir regionų muziejams, vadovavo Gedimino paminklo statybai, įveikdama kliūtis, kurių niekas be jos negalėjo įveikti, ėmėsi nesugrąžinamo lietuvių dailės palikimo fiksavimo Šiaurės Amerikos 93 šventovėse (vitražai, skulptūros, pano, dekoras), taip sukaupdama unikalų archyvą, kurį pristatė knygose „Lietuvių dailininkų darbai Šiaurės Amerikos šventovėse“ (2003) ir „Albinas Elskus: „Grožio ir vizijos dailininkas“ (2009). Iš jos asmeninių kolekcijų buvo kuriami du muziejai: Angelų muziejus Anykščiuose ir Marijampolėje 2014 m. įkurta Beatričės Kleizaitės Vasaris menų galerija (jai padovanota per 400 garsiausių dailininkų vertingiausių kūrinių). Jos gimimo šimtmečio vakare kalbėjusi dr. Nijolė Tumėnienė ir žurnalistas Vilius Kavaliauskas akcentavo ypatingą Beatričės valią veikti, sugebėjomą padaryti neįmanomus darbus, jautrumą menui, gilų lietuviškumo pojūtį.
Renginyje dalyvavęs rašytojas, nacionalinės premijos laureatas Valdas Papievis, kuris artimai bendravo su B. Vasaris, išskyrė jo sutiktas dvi tokios geležinės valios, neįtikėtinų sugebėjimų ir unikalaus veiklumo moteris: Beatričę Vasaris ir Ugnę Karvelis, buvusią Lietuvos ambasadorę prie UNESCO Paryžiuje.
Vakaro pabaigoje Anykščių menų centras pristatė kultūros bendruomenei garsiausio XX a. lietuvių skulptoriaus V. Kašubos (dr. N. Tumėnienės teiginys) kūrinių, kurios B. Kleizaitė-Vasaris atvežė iš Valstijų į Lietuvą, parodą „Būties kelionė“, centrui buvo perduotos trys donantorės ypatingos vertės knygos iš jos asmeninės bibliotekos: „Biblijos“ leidimas, iliustruotas Vakarų Europos garsiausių dailininkų darbais, Dantės „Dieviškosios komedijos“ italų kalba meninis leidimas bei Servanteso „Don Kichoto“ ispanų leidimas su dailės kūrinių iliustracijomis.
Gausiai susirinkusiems jubiliejinio vakaro dalyviams koncertavo Kauno styginių kvartetas su gitaros virtuozu Sergej Krinicin.