Įtikėję įdomiomis idėjomis – patys grėsmingiausi. Net sau.
Tai rimta. Tūlas, įtikėjęs Malarusija ar Islamo valstybe, gali aukoti materialų pasaulį ir net savo gyvastį. Ar grūmodamas teisėtvarka ir kodeksais, išgąsdinsi žmogų su šachido diržu ar Georgijaus juostele kalėjimu, jei jis trokšta už idėją išsitaškyti mažais kruvinais gabaliukais?
Buvo toks Pitagoras. Jis siejamas su tokio paties vardo teorema. Ta, kur kvadratu pakėlus trikampio kraštinių ilgius gali daug ką apskaičiuoti. Pitagoras turėjo krūvą pasekėjų. Bet reitingai krito ir baigėsi liūdnai. Kadangi tai buvo labai seniai (yra viena hipotetinė data – net 496 m. prieš Kristaus gimimą) todėl apie jo galvos padėjimą yra kelios versijos. Viena versija labai graži, kad net žalia. Pitagoriečiai buvo blaivininkai, bet ties tuo anys neapsiramino ir nusprendė dar kažką uždrausti. Apsižvalgė ir nusprendė uždrausti pupas. Kodėl? Amžininkai irgi nesuprato. Todėl atsirado keli paaiškinimai.
Nr. 1 – pupas naudodavo mesti burtą, tuo laiku tai buvo labai svarbi procedūra, verta atskiros etikos ir procedūrų komisijos. Juk neetiška burtų priemonę, nuo kurios priklauso polio, paskiro žmogaus ar vergo likimas, imti ir valgyti. Tuo labiau, kad neaišku, kaip burtų pupa nudribs gurklyje ar kaip išdribs…
Nr. 2 – pupos gamina dujas, o dvasios irgi dujinės, tai aiškiai per daug dvasiškas augalas vartojimui.
Nr. 3 – kadangi pranašingi sapnai neateina, kai blogai miegi, o dvasios (dujų) gaminimasis pilve gero miego neduota, tai …
Jei jums atrodo, kad aš nusikalbu, tai cituoju Porfirijaus (Porfirijas (gr. Πορφύριος; apie 233 m. – apie 304 m. – antikos filosofas, Plotino mokinys ir biografas) knygą.
Todėl Nr.4 „Pitagoro gyvenimas“
Pupas jis (Pitagoras) draudė liesti taip pat kaip žmogieną. Priežastis ta, kad kai pasižeidė visuotinė pradžia ir užgimimas, tai daugelis žemėje (tą dalį aš praleidžiu, nes ten ilgai pasakojama, apie tai, kaip viskas puvo, rūgo ir visaip kitaip mutavo ir t.t. )… iš vieno ir to paties perpuvusios materijos gabalo atsirado žmonės ir pupos. O neginčijami įrodymai tam yra – jei pupą sukramtyti ir kramtalą padėti neilgam laikui saulės atokaitoje, vėliau priėjus arčiau pajusite žmogaus kraujo tvaiką. O jei pačiu tinkamiausiu laiku nuo žydinčios pupos paimti jau patamsėjusį žiedelį, tai jį įdėjus į molinį puodą, uždarius puodynę pakast žemėsna 90 dienų, o tada atkasus ir atvėrus, vietoje pupos puodynėj regėsite vaiko galvelę ar moters gimdą.
Anksčiau žadėta idealistinė, idėjinė, viena iš galimų Pitagoro mirčių versijų.
Krotonėje (Krotonė yra miestas Kalabrijoje, Pietų Italijoje, gyvena apie 60 tūkstančių gyventojų) pitagoriečiai savo blaivyste, nedemokratija ir kitom nesąmonėm taip užkniso miestiečius, kad anie pradėjo sukilimą. Nešė mėsą pitagoriečiai į MetaPONTĄ (Metapontas – senovės Graikijos miestas – kolonija Pietų Italijoje ant Taranto įlankos kranto, apie 1 tūkstantis gyventojų). Ten vietiniai irgi susiprato, kas per judėjimas įsiveisė ir nusprendė susidoroti. Pitagoras ir jo mokiniai bėgo. Manyčiau, bėgimas nebuvo labai spartus, nes herojus buvo kokių 86 metų amžiaus. Čia metas priminti, kad tuo metu po 40 metų leisdavo gerti kiek nori ir kada nori, nes reikia seneliams atsiminti jaunas dieneles. Bet kokiu atveju – tik šast, pamato Pitagoras priekyje nedeklaruotą pupų lauką. Sustojo Pitagoras ir pasakė, kad geriau nelaisvė, nei pupas minti, geriau mirtis ir t.t.
Gražiai pakalbėjo. Kaip pasakė, taip ir buvo, padėjo savo galvelę jis ir dar apie 40 mokinių kaip pupų pėdai prie pupų lauko.
Moralas – skaitykime ir tiems, kurių toteminis ** gyvūnas yra blaivus gandras, nerodykime. Pupų sėklos pasidėkime ateičiai. Jei uždraus pupas, tikrai tai padarys idėjiniu pagrindu ir visi draudimu įtikės.
Galėjau ir nerašyti, nes „ne mano pupos, ne mano kiaulės“ . Bet mano idėja nėra įdomi. Mano idėja patikrinta laiko. Ji paprasta – jei visi linksėsime galvomis ir dar plosime nesąmonėms, tai „įdomios idėjos“ dygs kaip pupos ir augs iki dangaus.
* “Pontas” jaunimo žodyne apibrėžiamas:
1. tikslas, priežastis 2. esmė, įdomumas 3. priedas, pagerinimas, patobulinimas.
** Totemas – gyvūnas, augalas arba negyvosios gamtos objektas, kurį pirmykščių žmonių grupė garbino, laikė savo mitiniu pirmtaku ar globėju. Toteminio gyvūno negalima valgyti.
