Spalio 23 dieną Anykščiuose mokslo metus pradėjo nauja švietimo įstaiga „Anykščių akademija“. Tai rašytojo Rimanto Povilo Vanago sumanytas projektas, daug kartų svarstytas Pasaulio anykštėnų bendrijos kolegijos posėdžiuose, po ketverių metų“ brandinimo“ nuspręsta: tai bus popamokinė veikla 10-11 klasių gimnazistams, užsiėmimai vyks du kartus per mėnesį. Akademijos lektoriai bus anykštėnai mokslininkai, kurių Anykščių žemė išaugino itin gausiai, o paskaitų temos bus apie Anykščių kraštą: literatūrą, istoriją, miškus ir vandenis, žemės gelmes, teisę, menotyrą ir dar daug kitų sričių.
„Sveiki atvykę, – šiltai kreipėsi rašytojas R. Vanagas į akademijos lankytojus. Esu vedinas kuklaus noro supažindinti su kraštu, kuriame gimėme ir gyvename. Tikiuosi, kad išgirsite daug dalykų, kurių dar negirdėjote. Akademijos užsiėmimus lankysite du kartus per mėnesį, o kitų metų pavasarį gausite Anykščių akademijos baigimo gražų sertifikatą, liudijantį, kad esate savo krašto žinovai ir patriotai. Informaciją stengsimės pateikti ne sausai, o atraktyviai, šiltai, iš širdies į širdį, dalinsimės tuo, ką patys esam patyrę. O kai būsim surišti dvasiškai – bus sunkiau išvykti į tolimas užsienio šalis.“ Rašytojas papasakojo, kai šių metų vasarą viešnagės metu Anykščiuose lydėjo buvusį Kolumbijos Bogotos miesto merą A. Mockų su vaikais ir anūkais. Daugybė metų praėjo nuo A. Mockaus išvykimo, kai kas iš giminaičių atvažiavo pirmą kartą, bet kapinėse, prie senelių kapų tyliai uždainavo lietuviškai…girdėjusiems sudrėko akys. Mūsų projektą palaiko ir kitas žymus anykštėnas išeivis profesorius A. Avižienis, gaila, kad prieš porą dienų išskrido atgal į Ameriką, bet pažadėjo akademijos veiklai finansinę paramą.
Sveikinimo žodį tarė ir Pasaulio anykštėnų bendrijos kolegijos ir valdybos narys, Seimo narys Sergejus Jovaiša. Juokaudamas klausė, ar gali pretenduoti į akademijos diplomą, jei kartais dėl užimtumo ir nepavyktų atvykti į paskaitą.
Anykščių rajono savivaldybės mero patarėjas Antanas Baura taipogi linkėjo sėkmės besimokantiems ir džiaugėsi tokia prasminga Pasaulio anykštėnų bendrijos iniciatyva.
Pirmąją paskaitą skaityti mes pasikvietėme žmogų, po kurio kojomis buvo visų žemynų aukščiausios viršukalnės ir kuriose jis iškėlė mūsų valstybės brangiausią simbolį – Trispalvę. Taip – tai keliautojas, alpinistas Vladas Vitkauskas. Ne anykštėnas ir ne mokslininkas, bet žmogus legenda, pavyzdys jaunuomenei kaip atkakliai reikia siekti savo gyvenimo „everestų“; tegu tai bus mokslas, darbas, šeima, gražus santykis su savo aplinka.
„Labai džiaugiuosi, gerai jaučiuosi, nes pirmą kartą tenka tokia malonė skaityti paskaitą akademijoje. Esu skaitęs ligoninėse, įvairiuose kolektyvuose, renginiuose ir netgi kalėjime, bet akademijoj – pirmą kartą. Reiškia, šią garbę turėjau užsitarnauti kopdamas į kalnus“, – taip kreipėsi į auditoriją mūsų pirmasis lektorius. Pasakodamas apie kopimus, alpinistas ne tiek faktus konstatavo, o alegoriškai nukrypdavo, leisdamas patiems gimnazistams suprasti tikrąsias vertybes; pasakoja kaip lipa ledynais, kai jau alpinisto batų „katės“ nebesminga į ledą, o tik užkliūna už grumstų, kai viena klaidelė gali lemti viską…čia pat sugretina su J. Biliūno „Laimės žiburiu“ – pažvelgsi žemyn, kelionė baigta…
Keliautojas pasakojo, kad keletą metų teko dirbti turizmo agentūroje direktoriumi, sakė, kad gerai jautėsi ir bendradarbiai buvo patenkinti jo vadovavimu, bet ilgainiui suprato, kad jam ir jo valstybei nėra taip svarbu, kad jis gerai jaustųsi patogiai sėdėdamas direktoriaus kėdėje, tada, Atgimimo metais, pasiryžo, rodos, nerealiam žygiui: užnešti mūsų Trispalvę į visų žemynų aukščiausias viršukalnes. Daug kartų pasakotos istorijos, daug rašyta apie tai, bet vis tiek visada žavi šio žmogaus ryžtas ir valia, kai išvyksta šturmuoti Everesto, kišenėje turėdamas 500 dolerių ir Trispalvę, 70 kg (mažai kas iš mūsų pats tiek sveria) kuprinę ant pečių…
Žiūrėjome filmuotą medžiagą, svečias dalino prizus aktyviems klausytojams už teisingus atsakymus į klausimus. O va į klausimą koks aukščiausia Anykščių krašto taškas teisingo atsakymo nesulaukė. Tai užfiksuotas 10064 m. aukštis, į kurį Vladas Vitkauskas pakilo su pilotu Vytautu Samarinu oro balionu, tas taškas kaip tik mūsų rajono ribose ties Rūkiškiu. Čia ir suvedėme paralelę, kad mūsų pirmasis lektorius irgi šiek tiek anykštėnas. Daug pasakojo apie šį skrydį, kad tai nebuvo pramoga, tik laimingai susiklosčiusių aplinkybių dėka pavyko išvengti liūnų pasekmių. Mums, paprastiems mirtingiesiems, sunku net suprasti tokią eigą, kaip trileryje: oras giedras tik šitam ruože Anykščių rajone, visur kitur rūkas nors kirvį kabink; vėjo greitis žemėje 0 m/s, o 10 km aukštyje 150 km/h, kai dujų balionas gęsta dėl deguonies stygiaus, kai pats sau atsuka deguonies balioną tik ilgamečių įgūdžių kalnuose dėka, nes jau sąmonė prigesus…Visa tai leidžia teigti, kad skrydis buvo palaimintas.
Vienas iš atvežtų parodyti alpinisto daiktų buvo mėlynas plastikinis maišas šiukšlėms. Keliautojas juokavo, kad jį apžiūrinėjo visi Lietuvos prezidentai, tad vadina jį prezidentiniu maišeliu. O įdomumas tame, kad vykstant į ekspediciją Antarktidoje, dalyviai gavo griežtus nurodymus Antarktidoje nepalikti šiukšlių, viskas turi būti dedama į maišus ir atgabenta į sutarta vietą. Žemyne, kur ledo plyšiai po kelis kilometrus, kur negyvena žmonės, kokia prasmė taip delikačiai rinkti šiukšles? Tai tiesiog principinis reikalas. Šis principas galioja ir mūsų gyvenime: būna, kad prisišiukšliname, ir tiesiogine ir perkeltine prasme, tada iškyla klausimas, o kodėl, gal ne su tuo žmogum susidėjau, gal ne toj vietoj randuosi? Ir kai supranti kodėl, gyvenimas tampa gražus ir švarus, nebeklaidžioji rūke. To aiškumo ir švarumo savo gyvenime Vladas Vitkauskas , baigdamas paskaitą, palinkėjo visiems Anykščių akademijos lankytojams.
Judita Skačkauskienė
Pasaulio anykštėnų bendrijos atsakinga sekretorė
