Anykščiai kryžkelėje: augsime ar tapsime užkaltų langų kraštas?

Kai bendras reitingas dar leidžia patogiai šypsotis, bet svarbiausi skaičiai jau rėkia apie pavojų, lyderystė prasideda nuo drąsos pasakyti tiesą.
Žurnalo „Reitingai“ portalo „Delfi“ užsakymu atliktas Lietuvos savivaldybių gyvenimo kokybės indekso tyrimas Anykščiams iš pirmo žvilgsnio atrodo palankus: 24 vieta iš 60 savivaldybių. Atrodytų ne blogiausias rezultatas, jei džiaugiamės tuo, kad kitiems dar blogiau. Tikras klausimas ne tas, kur šiandien stovime lentelėje. Klausimas – kur einame. Nes vidutiniška vieta gali būti ne saugus sustojimas, o stotelė pakeliui žemyn.
Skaičiai, kurių nebegali
me ignoruoti

Tyrimas vertino 140 rodiklių: ekonomiką, investicijas, švietimą, sveikatą, demografiją, infrastruktūrą ir kitas sritis. Po bendru 24-os vietos rezultatu slepiasi labai nevienodas vaizdas. Pagal būstą Anykščiai yra 3 vietoje, pagal kultūrą ir sportą – 6, pagal infrastruktūrą ir aplinką – 11. Turime gamtą, kultūrą, miesto veidą, patogumą gyventi. Tai mūsų Anykščių „nafta“ – retas privalumas, kurio daugelis kitų savivaldybių neturi.
Bet nafta netampa turtu, jeigu jos nemoki išgauti. Kol kas per dažnai ją naudojame kaip foną gražioms nuotraukoms, o ne kaip pagrindą darbo vietoms, šeimų pritraukimui ir rajono augimui. Turime gražų įvaizdį, bet per silpną jo pavertimą ekonomine nauda, kurią pajustų paprastas žmogus.

Didžiausias pavojaus signalas – žmonės

Demografijos srityje Anykščiai yra 58 vietoje iš 60. Tai jau ne įspėjimas, o sirena. Gimstamumas kelis kartus mažesnis už mirtingumą. Gyventojų mažėja. Rajonas sensta. Kiekvienas išvykęs žmogus yra ne tik eilutė statistikoje. Tai prarastas darbuotojas, mokinys, pacientas, pirkėjas, kaimynas, mokesčių mokėtojas.
Kai mažėja žmonių, ta pati infrastruktūra gula ant vis mažiau pečių. Todėl brangsta paslaugos, sunkiau išlaikyti mokyklas, ligoninę, kelius, viešąjį transportą. Jau šiandien matome uždaromus skyrius, mažinamas paslaugas, nykstančią gyvybę miesteliuose. Ir jeigu nieko nekeisime, šie procesai ne sustos, o spartės.

Darbo nėra – žmonės negrįžta

Pagal užimtumą ir pajamas esame vos 54 vietoje. Naujausiais duomenimis, nedarbas rajone siekia 11,3 procento. Vien šis skaičius turėtų versti savivaldybės vadovus ne aiškinti, kodėl nieko negalima padaryti, o klausti, ką privalome daryti kitaip.
Biudžetas visada parodo tikruosius prioritetus. Kai verslo skatinimui skiriama vos apie 40 tūkstančių eurų – mažiau nei vienam savivaldybės tarnybiniam automobiliui įsigyti, o reprezentacijai numatoma kone dvigubai daugiau nei pačiam verslui, nereikia stebėtis, kad esame užimtumo lentelės dugne. Tai ne atsitiktinumas. Tai politinių pasirinkimų pasekmė.
Jauna šeima nekuria gyvenimo ten, kur nėra aiškios darbo perspektyvos, kur neaišku, ar vaikui bus mokytojas, ar prireikus bus gydytojas. Švietimo srityje esame 34 vietoje, sveikatos – 33. Tai nėra katastrofa, bet tai tikrai ne pagrindas ramiai miegoti. Kai apie 30 procentų mokytojų yra pensinio amžiaus, kai švietimo sistema ilgai neturi aiškios krypties, o sveikatos paslaugos mažinamos, mes patys siunčiame žmonėms žinutę: čia rizikinga kurti ateitį.

Ne pasiteisinimų, o lyderystės metas

Rajono vadovai mėgsta sakyti, kad demografija – visos Lietuvos ar net Vakarų pasaulio problema. Taip, visuomenė sensta. Tačiau blogas lyderis tendencijomis teisinasi, o geras lyderis ieško, kaip kurti galimybes. Kitos savivaldybės taip pat konkuruoja dėl žmonių. Jos kviečia verslą, padeda jaunoms šeimoms, vilioja specialistus, kuria sąlygas dirbti nuotoliu ir gyventi kokybiškai.
Anykščiai neturi teisės tapti sodybų užkaltais langais kraštu. Mums reikia darbo vietų pritraukimo plano, stipresnio verslo skatinimo, veikiančių mokytojų ir medikų pritraukimo programų, realios pagalbos jaunoms šeimoms, aktyvios investuotojų paieškos ir aiškios žinutės žmonėms: Anykščiai yra vieta ne tik savaitgaliui, bet gyvenimui. Tai darbai, kuriuos reikia daryti nuosekliai: planuoti, finansuoti, matuoti ir už juos atsiskaityti gyventojams.
Aš netikiu, kad Anykščiai pasmerkti nykti. Tikiu, kad galime augti. Bet tam reikia politinės valios: pripažinti problemą, įvardyti kryptį ir pradėti dirbti taip, lyg nuo to priklausytų mūsų vaikų ateitis. Nes taip ir yra. Šis reitingas nėra tik lentelė. Tai veidrodis. Ir klausimas paprastas: ar išdrįsime į jį pažiūrėti, ar toliau apsimesime, kad viskas gerai?