Anykščių rajone gyventojai palikti biurokratijos kryžkelėje

Kol Anykščių rajono savivaldybė ir Valstybinė miškų urėdija tarpusavyje aiškinasi, kas turi prižiūrėti šaligatvius valstybiniame žemės sklype, gyventojai priversti brautis per apžėlusius krūmus, lapus, sniegą ar ledą. Ir panašu, kad ši žiema niekuo nesiskirs nuo ankstesnių, nes vietoje sprendimų paieškų institucijos paklydo savo pačių sukurtose biurokratijos pinklėse.

Dar šių metų pavasarį, gyventojų prašymu, oficialiai kreipiausi į Anykščių rajono savivaldybės Ūkio skyrių, prašydamas užtikrinti šaligatvių, esančių tarp Mindaugo ir S. Kairio gatvių, priežiūrą. Vietoje sprendimo gavau atsakymą, kad minėtą žemės sklypą patikėjimo teise valdo Valstybinė miškų urėdija.
Tuomet, laikydamasis logiškos sekos, kreipiausi į Valstybinę miškų urėdiją. Tačiau ir čia atsakymas buvo panašaus pobūdžio – urėdija pripažino valdanti sklypą, tačiau nurodė, kad patys šaligatviai nepriklauso jiems, o jų savininkas – Anykščių rajono savivaldybė. Rezultatas – vėl nukreipimas atgal.
Galiausiai savivaldybė kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl išaiškinimo, kam šie šaligatviai priklauso. Iš jų gauta informacija atskleidė dar keistesnę realybę: dar 2014 metais buvo suformuoti trys servitutai – teisė naudotis pėsčiųjų takais, tačiau realus šių servitutų turėtojas nebuvo nustatytas, nes takai egzistavo dar prieš formuojant sklypą, tačiau nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

Taigi šiandien turime situaciją, kai takai fiziškai egzistuoja, žmonės jais vaikšto, bet jie tarsi „niekieno“.
Visgi labiausiai neramina ne pati teisinė painiava, o institucijų darbo tempas ir požiūris. Paprastas vienos eilutės atsakymas, kad savivaldybė „kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą“, buvo rengiamas ilgiau nei dvi savaites. Iki tol ne kartą buvo praleisti viešojo administravimo nustatyti terminai. Su atvirai demonstruojamu biurokratizmu kaip seniūnaitis susiduriu spręsdamas bene bet kokią problemą, kada prireikia savivaldybės įsitraukimo.
Toks vilkinimas leidžia daryti neišvengiamas išvadas: arba viešasis interesas institucijoms yra antraeilis dalykas, arba trūksta elementarios kompetencijos. Deja, bet kuris variantas yra nuviliantis.

Kol raštai keliauja iš kabineto į kabinetą, gyvenimas nesustoja. Žmonės toliau klampos per pusnis, takai bus nevalomi ir neprižiūrimi. Tuo tarpu savivaldybė pasirinko patogesnę poziciją – „permesti kamuoliuką“ Valstybinei miškų urėdijai, remiantis Civilinio kodekso nuostatomis, kadangi takai yra jų valdomame sklype.
Praktiškai tai reiškia tik viena – realios atsakomybės neprisiima niekas.
Tokia yra kasdienė realybė žmonėms, kurie moka mokesčius ir už tai tikisi bent elementarios infrastruktūros prie savo namų. Kaip seniūnaitis, pilietis, rajono gyventojas negaliu ignoruoti fakto, kad gyventojų interesai šioje situacijoje lieka kažkur sistemos paribyje.

Sveiku protu nesuvokiama, kodėl trys paprasti šaligatviai tapo tokia neišsprendžiama problema. Akivaizdu, kad juos turėtų prižiūrėti ta pati institucija, kuri prižiūri visus kitus miesto šaligatvius. Tačiau vietoje sprendimų matome tik biurokratinį „pingpongą“.
Sprendimas yra įmanomas, jei institucijos pasirinktų ne tarpusavio kaltinimų, o bendradarbiavimo kelią. Užtenka politinės valios ir paprasto, žmogiško požiūrio – kad pėsčiųjų takai būtų prižiūrimi taip pat, kaip ir kiti miesto šaligatviai.
Šios problemos sprendimo paieška nebūtinai turi tapti dar vienu biurokratizmo pavyzdžiu. Priešingai – ji galėtų tapti pavyzdžiu, kaip savivalda ir valstybės institucijos geba išgirsti gyventojus ir laiku priimti sprendimus.

Giedrius ŠIUKŠČIUS