Anykščiuose ieškodavo vaikystės šviesos

Gintarė Adomaitytė – rašytoja, eseistė, žurnalistė, 2004-tais metais apdovanota literatūrine Juozo – Tumo-Vaižganto premija už knygą „Kelio dulkės, baltos rožės: apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį“
apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį .
Rašytoja sako, kad šios premijos visai nesitikėjo, o sužinojusi, kad yra jai nominuota, pajautė, jog po kojomis dreba žemė.
Juozas Tumas – Vaižgantas publicistės gyvenime atsirado dar vaikystėje – apie jo Kaune sakytus pamokslus jai vaikystėje kalbėdavusi močiutė. “Jis buvo visada. Nuo kūdikystės”,- prisimena į Ignaliną gyventi iš Vilniaus persikrausčiusi Gintarė Adomaitytė -”kilnus, norintis išgelbėti pasaulį”.

– „Viešuoju intelektualu“ vadinamas išsilavinęs asmuo, kuris pasisako visuomeniškai svarbiais klausimais ir tai darydamas išsako savo nuomonę ir atstovauja ne tik savo grupei, bet nori paveikti, įtikinti, lavinti kitus žmones, siekdamas bendro gėrio. Vienas tokių pavyzdžių – žurnalistas, rašytojas, visuomenės veikėjas Umberto Eco. Kaip manote, ar Lietuvoje užtenka viešųjų intelektualų, išsilavinusių, gilių žmonių, kurie nebijo išsakyti savo pozicijos? Kokius žmones išskirtumėte?
– Išskirčiau ne vieną ar kitą žmogų, o reiškinį. Tai – Lietuvos kultūros spauda, sklidina publicistikos, eseistikos. Man patinka „Šiaurės Atėnai“, „Krantai“, „Literatūra ir menas“, „Metai“,  „Rubinaitis“, LRT programa „Klasika“, žinoma, ir svetainė www.menobangos.lt, kuriai skiriu daug savo laiko… Jie turi savo veidą – savo stilių, požiūrį, autorių ir skaitytojų ar klausytojų ratą. Ten leidžiama kalbėti savo balsu. Ten susitinka skirtingų kartų ir pasaulėjautų autoriai. Intelektas slypi juose – tuose leidiniuose, panašiuose į burlaivius neramiuose okeano vandenyse. Linkiu jiems ramių uostų – bet tik retkarčiais, kad įgytų naujų jėgų. Publicistikos gyvenimas negali būti nei ramus, nei pernelyg sotus. Geriausia Lietuvos kultūros žurnaliste laikau „Klasikoje“ dirbančią Almą Valantinienę. Ji moka tai, kas neįmanomai sunku – subtiliai pateikti klausimą, atidžiai išklausyti pašnekovo, leisti jam pasisakyti, savo pačios intelektą palikdama tarsi paraštėse ar tarp eilučių.

– Savo esė ironiškai kalbate apie miesčionišką gyvenimo būdą (cituoju iš atminties): „Gyventi norėtųsi taip, kad gražios moterys turtingiems vyrams gimdytų protingus vaikus ir visi vakarais sėdėtų savo namų terasose gurkšnodami kakavą“. Mūsų televizija, žiniasklaida nuolat pasakoja apie taip gyvenančius žmones, savotiškas šiuolaikines „ikonas“. Kaip manote, ar pasirinktas patogus gyvenimo būdas, kai paisoma tik asmeninių interesų, stengiamasi užgyventi daug turto, keliauti po egzotiškas šalis, lankytis prestižiniuose renginiuose, padaro žmones laimingus?
– Priminėte man  senokai rašytą esė. Ką ten senokai – labai seniai, kai „Šiaurės Atėnai“ ėjo savo pirmuosius ar antruosius metus. Pastaruoju metu juntu stiprėjantį norą atrasti tų laikų savo rašinius, nupūsti dulkes. Gal pašiurpsiu, gal nudžiugsiu nuo minčių, kurias kiek klysdama cituojate. Bet netaisysiu – suklysiu ir aš pati.. Ačiū, kad prisimenate…
O jei apie patogų gyvenimo būdą…  Nežinau, kas jis – tas būdas. Jo nepatyriau nei aš, nei man artimi žmonės. Televiziją žiūriu labai retai, o jei ir žiūriu – tai tik kai kuriuos filmus arba… sporto varžybas: ne krepšinį, bet lengvosios atletikos, irklavimo, plaukimo aukšto lygio čempionatus. Ten nesimaivoma. Jūsų minėtose laidose – net labai. Ilgokai gyvenome visai be televizoriaus. Kai kas manė, kad esame visai  nuskurdę – atseit, neturime pinigų net televizoriui. Tai buvo prasmingas, savaip švelnus metas, kūręs iliuziją apie išmintingą pasaulį. Pajutau, kad neberandu bendros kalbos su kaimynais, giminaičiais, nesuprantu jų juokų, negaliu aptarti „įžymybių“ gyvenimo. Dabar, kai ta dėžė ir vėl namuose, jaučiuosi grįžusi „pas žmones“.
 
– Lietuvių literatūra, galima sakyti, gimė kaime – Simonas Daukantas, Žemaitė, Jonas Biliūnas, Juozas Tumas-Vaižgantas ir daugybė kitų pirmąją lietuvišką grožinę literatūrą kūrė sodybose, kaimuose, o geriausiu atveju – mažuose miesteliuose. Tik bene vienintelė Judita Vaičiūnaitė visuomet laikyta miesto poete. Dabar kaimai miršta, visas gyvenimas keliasi į miestus. Ar Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Klaipėda turi vaisingą kultūrinę terpę auginti naująją intelektualų, kūrėjų kartą, kaip anksčiau tai darė Lietuvos kaimai? Kaip manote, kas skatina žmogų kurti?
– Beveik visa ankstesnė literatūra, žinoma, gimė kaime, o augo miestuose… Bet juk būta miestelio gyvenimo būdą skleidusios Bronės Buivydaitės, Vytauto Sirijos Giros, rašiusio miestietiškus romanus… Miestietiškas yra Birutės Pukelevičiūtės likimas.  Šalia mūsų esančios klasikės poetės Ramutė Skučaitė, Violeta Palčinskaitė – taip pat miestietės. To miesto rastume ir daugiau…  
Dėl nykstančio kaimo neraudu ir neraudosiu. Vėjų perpučiamos trobelės, net per šalčius basakojai vaikai, nuo nesibaigiančių darbų pervargę žmonės – nejaugi tai tikrai romantiška? Ar tikrai prasmingai leido laiką sovietų laikų kaimo mokytojai, neišeidami iš tvartų ir daržų? Daugybei mano kartos kaimo vaikų jų tėvai sakė: nebuvo mūsų giminėje žmonių su aukštuoju – ir nereikia, „profkės“ užteks ir tau. Stiprieji išsiveržė,  klusnieji vargais negalais išsiderėjo bent jau technikumą…     
Manoji „rauda“ skamba visai kitaip. Man gaila didmiesčiuose besikemšančių žmonių, man liūdna, kad vis dar neatrandamas gyvenimas mažesniuose miestuose. Kiekvienai jaunai asmenybei linkiu ilgiau ar trumpiau studijuoti viso pasaulio universitetuose – keliauti, klajoti, ieškoti pasaulyje savęs, o savyje – pasaulio. O vėliau? Rasti sau Lietuvoje tą vietą, kurioje tavo gyvenimas prasmingas.
Esu viena iš nedaugelio, prieš dešimtį metų atsitraukusi iš Vilniaus į Ignaliną. Neįtikėtina, kiek sulaukiau klausimų, kokių keistų. Jeigu būčiau išvykusi į Aliaską, žmonės mane suprastų geriau. Na, emigravo – kas čia keisto, juk „visi“ taip daro. Bet į Ignaliną? O nuo jos iki Vilniaus – tik šimtas kilometrų, tik…  
Vienaip ar kitaip, kūrėjai auga. Į rašytojų ar literatūrologų bendruomenę nuolat įsilieja dėmesio vertos asmenybės. Jų nedaug? Žinoma, kad nedaug. Juk rašyti sunku – labai sunku… Bet rašome, nes… nes mus skatina mūsų vaikystė – žiaurios ir švelnios patirtys. Skatina giminės istorijos – jose daug pragaišties ir romantikos, skirtingiausių likimų. Skatina knygos, kurias skaitome, muzika, kurios klausome, spektakliai, kuriuos lankome.
O jei rūpi, kas skatina mane… Jaučiuosi stovinti kultūros ir natūros kryžkelėje. Kultūra – tai, ką iki manęs sukūrė žmonės, ką kuria dabar. Noriu semti pilnais šaukštais. Natūra – tai miškai ir ežerai, šalia kurių alsuoju.

– 2003 metais išleidote knygą apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį „Kelio dulkės, baltos rožės“, už kurią jums buvo įteikta Vaižganto premija. Abu šie asmenys buvo dvasininkai. Kaip manote, kuo jie buvo panašūs ir kuo skirtingi? Ar premija paskatino jus plačiau pasidomėti Vaižganto veikla?
– Oi, kaip seniai visa tai įvyko, kaip seniai – knyga apie Jurgį Matulaitį, premija…  Net neįtariau, kad tai premijai esu pristatyta. O kai sužinojau, kad esu laureatė, man pasirodė, kad dreba žemė – tokia netikėta naujiena. Žemė drebėjo iš tikrųjų – 2004 metų rudenį Vilniuje įvyko menkas žemės drebėjimas, tą faktą galima patikrinti.   
Vaižgantas į mano gyvenimą atėjo kur kas seniau, nei Matulaitis. Jis buvo visada. Nuo kūdikystės. Jo žilą galvą, temperamentą, gerą nuotaiką ir neapsakomai įdomius pamokslus minėdavo mano močiutė Ona. Seneliai gyveno tarpukario Kaune, atvyko iš Liepojos. Buvo laisvamaniai, bet Vaižgantą gerbė, mylėjo. Štai kodėl uoliai skaičiau jo raštus būdama paauglė. Aš ir dabar šiltai prisimenu lietuvių literatūros pamokas, kuriose nepatyriau nei kančių, nei vargo – visi rašytojai man buvo artimi. Ne tik Vaižgantas – ir Donelaitis, Žemaitė… Lig šiol nesuvokiu: kaip galima jų nesuprasti? Juk savi?  
Pasakojimas apie Jurgį Matulaitį pirmyn pajudėjo tik tada, kai atradau, kad Vaižgantas buvo jam artimas, svarbus. Bijau nuklysti į šonus, pasakodama apie dviejų asmenybių skirtybes ar bendrybes, bet bandysiu. Jurgis Matulaitis – tikrai pašauktas. Nuo kunigystės artimieji jį bandė atkalbėti… Vaižgantas – ilgokai ieškojęs savęs…  Jurgis Matulaitis – vienuolis, Vaižgantas – anaiptol… Bendrybės – tai abiejų tolerancija kitatikiams ar laisvamaniams,  tai – džiugesys, tai – kilnumas ir noras gelbėti pasaulį.         

– Juozas Tumas-Vaižgantas buvo savo laikų viešasis intelektualas – kunigas, literatūros istorikas, pedagogas, visuomenės veikėjas. Kas jums yra Anykščiai? Kodėl Anykščiai davė Lietuvai tiek daug iškilių asmenybių? Kas tai lėmė – graži gamta, derlingos žemės, o gal aukštaitiškas charakteris?
– Klausimą „Kodėl Anykščiai…“ peradresuoju Jums. Aš nežinau, aš pati ne kartą to teiravausi anykštėnų. Ir ne tik jų… Nesuvokiama, kodėl ta gausybė menininkų išaugo ir tebeauga Jūsų Anykščiuose, o ne mano (dabar jau beveik mano) Ignalinoje. Galbūt tikrai svarbi ta derlinga žemė, padėjusi gyventi kiek sočiau ir leisti vaikus į mokslą? Gal iš Ignalinos miškų ir nederlingų pelkynų iškeliauti į mokslus buvo kebliau?  
Anykščiai man visada buvo mieli. „Kalti“ mano tėvai – lituanistė Živilė Medekšaitė ir chorvedys Antanas Adomaitis. Jie vis važiuodavo ir važiuodavo į Anykščius, visada veždavosi mane ir sesę Dainorą. Tai buvo anų laikų tradicinės ekskursijos, tartum ir varginančios, o man – svarbios ir įdomios. Niekada neslėpiau, kad Anykščiuose ieškau ne tik klasikų pėdsakų, bet ir savo vaikystės šviesos ar šešėlių.
XX amžiaus pabaigoje leisdavau sau prabangą – įsikurdavau kelioms dienoms Anykščių viešbutyje, slankiodavau po apylinkes niekam nematoma ir negirdima. Man to labai reikėjo… 2017 metų vasarą  Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejus mane pakvietė į rezidenciją. Gyvenau dovanai tame pačiame viešbutyje, lankiau visus muziejus, ir… kaip kadaise slankiojau šen bei ten, kur kojos veda ir akys mato. Mane globojo ne tik muziejaus darbuotojai, bet ir Vanagų šeima. Anas, „slaptasis“ laikotarpis,  man dovanojo keistą tekstą – apysaką „Upeivė“. Dabar tokio kūrinio jau neberašyčiau. Šį tą dovanojo ir rezidencijos metas – apie tai kalbėti dar ankstoka. Kūrinys dar žalias. Tegu bręsta.  
           
– Ar jūs save laikote viešąja intelektuale? Ar nevengiate viešai pasisakyti opiais klausimais? Veliatės į visuomenėje plačiai aptarinėjamas diskusijas, tokias kaip vaikų teisės, seksualinių mažumų vieta Lietuvoje, nacionalizmas, miškų išsaugojimas ir kitas temas?
– Nelaikau savęs intelektuale. Galbūt inteligente, galbūt…  Esu atsiskyrėlė, klydinėjanti miškais. Nesiveliu į diskusijas, neskubu viešai skelbti savo nuomonės. Mano misija kita. Dažnai esu kviečiama į mokyklas, bibliotekas. Tai vargina, išsemia, bet ir įkvepia. Kalbuosi su vaikais ar paaugliais apie viską, kas juos domina. Pasakoju, kas domina mane. „Kad jau esu inteligentė, tai privalau…“ – taip savo „Karo metų dienoraščiuose“ rašė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Oi, kaip dažnai atkartoju sau tuos žodžius. Aš nenoriu į mokyklą – niekada, aš beveik verkiu, žengdama per jos slenkstį. Bet važiuoju. Dalyvauju. Būnu. Kalbu. Pasakoju. Laiko rašymams lieka mažiau. Prasmės patiriu daug.   
 
– Juozas Tumas–Vaižgantas yra sakęs, kad nenoras jungtis į bendrą veiklą, lietuvius pražudys. Ar priklausote kokiems nors judėjimams, grupėms? Kaip manote, ar panašių pažiūrų žmonėms svarbu telktis į bendruomenes, jei jie siekia tikslų?
– Niekada nepriklausiau jokiai partijai. Pati nustebau, suvokusi, kad stoju į IBBY – tai Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija. Jai priklauso mokslininkai, mokytojai, literatūrologai, bibliotekininkai ir rašytojai, turime psichologę, fizikę, choreografą… Tai žmonės, besidomintys ir besirūpinantys vaikų literatūra. Kad jūs žinotumėte, kiek visko ten būdama, sužinojau… Kiek vėliau įstojau ir į Rašytojų sąjungą. Nesu jos aktyvistė, bet… esu nedidelės ir draugiškos rašytojų bendruomenės „įteisinta“ narė.     

– Kas jums, kaip žmogui ir kūrėjai, yra aktualu? Kokias temas gvildenate, siekiate giliau suprasti?
– Mano gyvenimo tema – tai rašytojų gyvenimai. Esu parašiusi tris knygas („Sparnuotos iškabos“, „Gražuolės vaikai“, „Už sidabro kalnų“), kuriose pasakoju apie man svarbius rašytojus, nuo Hanso Christiano Anderseno – iki Gendručio Morkūno. Po truputį, žingsnis po žingsnio, rašau ir ketvirtąją…  
– Kurį laiką dirbote kultūrinio leidinio „Šiaurės Atėnai“ publiciste. Kadaise šis laikraštis buvo milžiniško populiarumo, o dabar – jaunosios kartos yra visai negirdėtas, o vyresniosios – beveik pamirštas. Kodėl Lietuvoje sunkiai išsilaiko kultūriniai leidiniai? Ar menas, filosofija, literatūra ir kultūros raida šiuolaikiniam žmogui pasidarė nebesvarbūs?
– Ne tik dirbau… Laikau save žmogumi, šiek tiek padėjusiu tuos „Šatėnus“ įkurti. Menas, filosofija, literatūra ir kiti geri dalykai visada priklausė mažumoms. Laimingi tie, kuriems atsiveria durys į intelektualią puotą. „Šiaurės Atėnai“ kai kuriems jauniems literatams žinomi ir reikalingi – ne vienas šių laikų autorius debiutavo būtent šio savaitraščio puslapiuose.   
   
– Dukart buvote apdovanota IBBY premija už geriausią knygą jauniausiems skaitytojams: 2001 m. – už knygą paaugliams „Laumžirgių namai“ ir 2003 m. – už knygą vaikams „Vėjų miesto pasakos“. 2003 m. jums įteikta Vytauto Tamulaičio premija už pasakų rankraščius. Kaip semiatės įkvėpimo pasakoms? Kaip priartinate save prie dar neužaugusio žmogučio pasaulio ir jo aktualijų? Ar nelaikote kūrimo vaikams mažiau svarbiu darbu, nei kūrimą suaugusiesiems?
– O dar Nacionalinio vaikų literatūros konkurso premiją už „Žaliojo namo paslaptį“, dar Metų  knygų penketukuose pasisukiojusi „Karuselė“ ir „Čiobrelių dvaras“… Visa tai rašyta ne „žmogučiui“, o žmogui, kuris už mane „šiek tiek“ jaunesnis, mažesnis… Dažnokai sulaukiu klausimo arba net tvirtinimo: „Tikriausiai jūs labai mylite vaikus“. Nė velnio aš jų nemyliu. Išimtis – mano giminaičiai, bet ir jie jau suaugę. Neįmanoma mylėti tų, kurių nepažįsti. Kas kita – gerbti, kam berašytum – vaikams, paaugliams, suaugusiems. Nežinau, kodėl vieni mano tekstai tampa pasakomis, kiti – apsakymais. Taip nutinka…  

– Dirbote LRT scenariste, kurėte ir scenarijus filmams, tokiems kaip „Brėkšma“, „Dvare“. Kuo skiriasi publicisto, eseisto darbas, nuo scenaristo? Kodėl kurį laiką rašote grožinę literatūrą, bet nebekuriate scenarijų?
– Ne, ne, nedirbau aš ta scenariste, aš tik padėdavau senų laikų bičiuliui kurti keisčiausius pasaulyje filmus. Po daugybės metų ir vėl esu pakviesta imtis scenarijaus, visai kitokio, nei „Brėkšma“ ar „Dvare“. Bandau…  

– Daugybę metų sprendžiame emigracijos problemą. Anekdotas, jog paskutinis lietuvis išjungs šviesas oro uoste, jau tapo nusibodęs. Ar niekada nesvarstėte galimybės emigruoti? Ką jums reiškia gimtoji, lietuvių kalba, kuria, kai kurių emigrantų vaikai jau nebekalba? Kaip galime išsaugoti savo tautą ir kalbą?
– Keista – man svarbūs ir brangūs žmonės tebėra Lietuvoje. Įsišaknijusi esu ir aš, ir jie. Galbūt mes senoviški. Galbūt priešingai – labai originalūs. Vienaip ar kitaip, esame tie, kurie ir kalbą, ir tautą pasaugos. Žinoma, kai kurios šalys mane vilioja – labiausiai Švedija, Suomija, Danija. Bet ar reikia toms šalims manęs?

– Sakoma, kad parašyti kūrinį žmogus gali tik tada, kai yra perskaitęs daugybę knygų: gerų, blogų, lengvai pasimirštančių, paliekančių įspaudą sieloje.. Kokios knygos brangiausios jums? Ką rekomenduotumėte paskaityti?
– Rekomenduočiau tiesiog skaityti – kuo įvairiausias knygas. Vieną kartą baigti žliumbti, kad knygos brangios. Bibliotekose jos nekainuoja nieko. Nebūtina kliautis kitų rekomendacijomis. Daug maloniau vaikštinėti šalia lentynų – vartyti, skaitinėti, ieškoti savosios. Kartais randi, kartais ne. Beje, rekomendacijų kartais prireikia… Jau minėjau įdomią, prasmingą kultūros spaudą. Ten publikuojamos knygų apžvalgos, recenzijos.  
Sudėtinga pasakoti apie savo brangiausias knygas… Jų turiu daug – labai daug. Kai kurios – spaudos draudimo laikotarpio, nemažai knygų smėlio spalvos viršeliais, iš tarpukario. Kitaip ir negali būti – juk esu knygnešio Augustino Baranausko proanūkė, augusi Kaune, o vėliau Vilniuje su knygomis ir tarp knygų. Tiesą sakant, jei įžūlus svečias ką nors iš mano namų bibliotekos nugvelbtų, išgyvenčiau. Neišgyvenčiau, jei būčiau palikta visai be knygų – tai būtų baisi bausmė.