Anykščius supantis dūmelis – ne aura, o migla („Rievės“, 2023-10-14)

Anykščių rajonas, nors ir labai nori atrodyti išskirtiniu, tačiau, deja, yra tipiškas silpno išsivystymo pavyzdys su giliomis, gal net nebeišsprendžiamomis problemomis, bet tai neigiantis. Kaip nuskurdęs šlėkta, besididžiuojantis kilme ir protėvių pasiekimais, tačiau nieko nenorintis girdėti apie klaidas.
Dar blogiau, kad Anykščiai didele dalimi į klystkelius nuėjo dėl strateginių ateities vizijos klaidų, kad ir tos pačios kurortizavimo (tik neaišku, ar norėta kurti kurortą, kas automatiškai turėtų reikšti gydyklą, ar „disneilendą“) strategijos.
Kiekvienais metais, kad ir kas ir bet kokius skelbtų reitingus, Anykščių savivaldybė beveik visur būna pavyzdžiu, kaip nereikia daryti. Ar fiziškai nesaugiausias, ar tarp mažiausius atlyginimus gaunančių rajonų, ar pavojingai senstantis – retai kada tenka džiaugtis bent jau vidutiniais įvertinimais. Kraštas vis šliaužia iš inercijos, tik maža dalimi bando rasti vietą ateities pasaulyje. Beveik visos reformos veda tik į dar blogesnę padėtį – gyventojų mažėja, paslaugų kokybė krenta, o ir gauti jas sunkiau, keliai vis blogesni, o atlyginimai tiems, kurie dirba, lieka tarp statistiškai mažiausių šalyje. Remiantis statistika, atlyginimai rajone ne tik nesiveja šalies vidurkio, bet vis labiau nuo jo atsilieka. Vidutinis atlyginimas šalyje „į rankas“ antrąjį šių metų ketvirtį sudarė 1241 eurą, o Anykščių rajone – buvo 996 eurai. Tai 12-ta vieta nuo galo šalyje tarp 60 savivaldybių, kai 2021-ųjų pradžioje pagal atlyginimus Anykščiai nuo galo buvo 16-ti. Kita vertus, kuriame kurorte ir norinčiame juo būti mieste yra kitoks scenarijus? Palangoje, turinčioje jūrą? Bet net ten atlyginimai nesiekia šalies vidurkio ir yra 1008 eurai. Objektyvumo dėlei reikia paminėti, kad vidutinį šalies atlyginimą viršija tik trys didžiosios savivaldybės: Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų, – kurios nėra kurortai.
Zarasuose, buvusioje pirmąja Lietuvos kultūros sostine, kai dėl šio vardo iš tiesų buvo įnirtingai kovojama, vidutiniai atlyginimai antrąjį šių metų ketvirtį buvo mažiausi Lietuvoje – 926 eurai „į rankas“. Ir tai po to, kai Zarasai buvo savivaldybė, išgyvenusi vieną didžiausių procentaliai atlyginimų kilimą per metus šalyje.
Tačiau ne viską apie savivaldybės gyventojų finansus, jų ekonomines galimybes nusako vidutinis atlyginimas. Daug įdomesnė statistika būtų vidutinės rajono gyventojų, o ne tik dirbančiųjų, pajamos. Bijau, kad ši statistika, vertinant nedarbo, socialinių pašalpų ir pensijų gavėjų skaičių, Anykščių rajonui būtų dar skausmingesnė. Gal Zarasų lygio nepramuštume, bet šlėktiškas honoras būtų skaudžiai užgautas.
Kurortizavimo paradigma, kuri labiau nukreipta į turtingus ir renkančius regionais nesirūpinančią valdžią vilniečius, kelia nekilnojamojo turto kainas rajone būstus perkant ir tikintis, kad jų kaina dar labiau kils, o tada rinka iškraipoma ir į rajoną nebegali atsikelti jauni gyventojai. Nebent jie gyvena tipiuose. Gal su kurortizavimo sukeltu kainų burbulu ir yra susijusios problemos, kai net darbdaviai ar net ta pati savivaldybė nebegali rasti naujų darbuotojų – galimų uždirbti atlyginimų ir pragyvenimo santykis įsikurti Anykščiuose nebevilioja. Kur jau vilios, kai buto nuomos kaina ima panašėti į Vilniaus kainas.
Kitas klausimas, kad nemažai namus, kaip vasarnamius įsigijusių turtingesniųjų vilniečių, nenešančių praktiškai jokios ekonominės vertės rajonui, vėliau stengiasi jų atsikratyti – nepatinka kurorto kvapai, statomos ir dar tik planuojamos statyti elektrinės (jos gražu ir progresyvu, kai sukasi toli, o ne virš namų stogų), tamsios miestelių gatvės, žiemą prastai prižiūrimi keliai. Na, ir vis labiau nykstanti medicina optimizmo nebeįkvėpia. Realybėje Anykščius paslaptingai supantis dūmelis pasirodo esantis ne kurortinė aura, bet paprasčiausia migla.
Kurortine migla pasirodė ir galimybė Anykščiams plėtoti festivalinę paradigmą. Šią savaitę driokstelėjo reikšminga, nors negalima sakyti, kad visiškai netikėta žinia („Anykšta“ apie galimą tokį scenarijų rašė dar vasarą) – šiemet vykęs 13-asis „Devilstone“, arba kaip ištakose vadinosi „Velnio akmens“, festivalis buvo paskutinis.
Galima turėti kokias tik nori nuomones nevengusio provokuoti ir tai paversti reklaminėmis akcijomis „Devilstone“ festivalio atžvilgiu, bet ir jo atsiradimas, ir 13-kos festivalių surengimas Anykščiuose buvo įvykis, o dar labiau patiems Anykščiams svarbus argumentas, kad kurortizavimas – perspektyvi strategija ir einama teisingu keliu. Juo labiau, kad dar didesnis įvykis buvo festivalio rengėjų komunikacija tiek su žiniasklaida, tiek su tais pačiais valdininkais, sąveika su miestu – per tuos metus turėjome galimybių tuo įsitikinti. Festivalis buvo fenomenas Anykščių gyvenimui, nors ir labai nevienareikšmiškas. Ir nesvarbu, dėl kokių priežasčių festivalis paliko Anykščius – finansinių ar išsisėmimo, abu atvejai labai negeri kurortizuoto rajono įvaizdžiui.
Jei Anykščius paliktų ir antrasis įvaizdžiui strateginis festivalis „Purpurinis vakaras“ – visoms rajono valdžios galvoms tektų pripažinti, kad per visus dvidešimt pirmojo amžiaus metus rajonas niekur toliau superfiestų lygio nenukeliavo. Yra populiarus pasakymas, kad piliečiai turi tokią valdžią, kokios nusipelnė, jį perfrazuojant galima sakyti, kad ir festivalius turi tokius, kokių verti.