Anykštėnai prisimena Bronelę Lukaitienę

Sausio 26 dieną suėjo metai nuo Anykščių rajono garbės pilietės, Pasaulio anykštėnų bendrijos veikėjos, pirmųjų Anykščių miesto švenčių organizatorės, kultūros klausimais patarinėjusios keliems skirtingų politinių pažiūrų Anykščių rajono savivaldybės merams Bronės Lukaitienės mirties (1937-2021).
Ta proga Pasaulio anykštėnų bendrijos nariai, su B. Lukaitiene dirbę žmonės rinkosi pasimelsti už jos vėlę Anykščių Šv. Mato bažnyčioje, o po Mišių – Anykščių menų centre, kurio iniciatorė taip pat buvo B. Lukaitienė, dalijosi prisiminimais apie šią nepaprastos šviesos ir išprusimo bei aukštos vidinės kultūros asmenybę, palikusią ryškų ženklą rajono kultūrinio gyvenimo panoramoje.

Iš draugės Aldonos Ilčiukaitės prisiminimų:
,,Su miela drauge Bronele keliai suvedė praėjusio amžiaus šeštame dešimtmetyje: darbinė veikla, studijos, gyvenimas, laisvalaikis, kelionės. Nepaisant didelio užimtumo, buvo dėmesinga, supratinga, randanti reikiamų nuoširdžių žodžių, patarimų ar tiesiog asmeniškai pagelbstinti tiems, kuriems jos pagalbos labai reikėdavo.
Be galo mylėjo savo šeimą: dukrą Aureliją, anūkus Ievutę ir Bernardą. Džiaugėsi jų sėkme, išgyveno jų rūpesčius. Išdidžiai pasakojo apie proanūkių išdaigas. Palaikė glaudų ryšį su brolio Albino šeima.
Tačiau pati buvo labai jautri ir pažeidžiama“.

Iš Tautvydo Kontrimavičiaus, muziejininko, žurnalisto, prisiminimų:
,,Nuo jaunystės iki pat senatvės ji išsaugojo savitą moterišką paslaptingumą – lyg kaukę, griežtai atskiriančią viešąsias ir asmenines būdo savybes.
Būtų smalsu kada nors suskaičiuoti, kiek „kultūrinių kūdikių“ ji paliko Anykščiuose, pradedant skaičiuoti bene nuo pirmosios Kraštiečių šventės, dar sovietmečiu tapusios neabejotina Pasaulio anykštėnų tradicijos preliudija. O gal ir dar anksčiau, jei imtume ieškoti šiuolaikinės bibliotekinės veiklos užuomazgų. Nors nebuvau to laiko liudininkas, bet prisimindamas Bronės įtaigumą savo aplinkoje, tiesiog neabejoju: ten ir tada, kur jos savo laiku būta, jos nuomonė kolektyvinėje veikloje buvo reikšmingiausia.
Man itin įsiminė Bronės „Atsivėrimai“ – jaukūs anykštėnų šeimų vakarai prie staliukų, pristatant tuos paslėptus pomėgius ar talentus, su kuriais nedrįstama keliauti į scenas, rodyti svetimiems, girtis neišlavintais gebėjimais. Prieš penkiolika metų tai buvo tarsi Bendrijos aktyvą konsolidavęs žaidimas. Prisimenu, tuomet bandžiau provokuoti Bronę, kad ir ji „atsivertų“ – imtų ir atskleistų kokį nors savo slaptą pomėgį ar gebėjimą. Nepavyko – regis, tik pasiteisino, kad jos reikalas tik kitus pažadinti. Ir šiandien, kai žvelgiu į tų „Atsivėrimų“ senąsias nuotraukas, nustembu niekur kadruose nerasdamas Bronės: ji buvo tarsi nematoma, tik viską sudėliojanti taip, kaip manė būsiant geriausia, ir pasiliekanti kažkur už nugarų, netrukdanti ir savęs neparodanti. Kaskart ką nors darant, rūpi tai pamatuoti Bronės masteliu: o kaip ji būtų padariusi, o kokia galėjo būti Bronės nuomonė apie tai…“

Iš Daivos Gasiūnienės, rajono vyriausiosios architektės prisiminimų:
,,Mūsų bendradarbystė prasidėjo nuo Anykščių forumo „Miesto įvaizdis“, arba „Anykščiai – mano rūpestis“, vėliau – „Anykščių forumas gyvai“, kultūrinių tapatybių paieškų, ateities vizijų kūrimo. Jau 2000 metais kvietėme iš šios žemės kilusius ar su Anykščiais turinčius ryšį architektus modeliuoti Anykščių ateitį, kartu kūrėme vizualiąsias (ir ne tik tokio tipo) strategijas Anykščiams, kurias turiu išsaugojusi užrašytas, ir vadovaujuosi jomis iki dabar.
Bronė Lukaitienė pradėjo ir nuosekliai vykdė titanišką veiklą, duodama toną visiškai naujiems kultūriniams reiškiniams ir vyksmams, kurie tęsiami ir šiandien, organizuodama labai aukšto profesionalumo šventes, renginius, forumus, diskusijas. Ji puikiai suvokė, tiesiog regėjo neišsemiamas Anykščių galimybes, labai stiprius pamatinius šios žemės išteklius, mokėjo sutelkti mus visus tikslui, kad Anykščiai būtų tikrasis KULTŪROS MIESTAS. Stipriai išgyveno, skaudžiai reagavo į nesėkmes kultūriniame lauke ar matydama, jausdama, kaip kažkas pavargo, kentėdamas nuo per aukšto kultūrinio lygio užduočių.
Bronė Lukaitienė man buvo ir yra labai arti manęs. Mes lyg kvėpavome vienodai. Man išvykus į Panevėžį ir nuolat kalbantis su ja apie Panevėžyje vystomus projektus, per atstumą jaučiau jos ištisinį nervą. Nuolat kartodavo: „Tu nepamilsi Panevėžio, aš žinau, ten ne tavo….“ O Anykščiams iki paskutinės minutės kūrė šviesią, išskirtinai kultūrinio kurorto ateitį“

Iš Vytauto Balčiūno, kultūrologo, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotojo atsiminimų:
,,Bronė Lukaitienė iš prigimties, iš pašaukimo ir gyvenimo misijos suvokimo buvo novatorė.
Jos netenkino įprasti kultūrinės ir visuomeninės veiklos būdai ir sampratos, kultūrinio gyvenimo rutininės praktikos.
Ji buvo pati sau mokykla ir stilius, dažnai keisdama, transformuodama esamus veikimo būdus į naujus, kitokius, autentiškus, tarsi niekam kitam, nei jos pačios sampratos ir veikimas, nepritaikomus.
Buvo tikras kūrybos žmogus, kultūros esmės žmogus, kuriam sąmoningumas ir naujų formų kūrimas buvo svarbiau už tradicinį veikimą. Tokie žmonės nepalieka įpėdinių, bet sukuria, paskatina naujus sambūrius, kokybiškai naujas sampratas, naujas programas, atveria kelią naujoms asmenybėms. Tai vyko ir Vilniuje, ir Anykščiuose.
Kaip kolegos ir bendraminčiai, intensyviai dirbti ir kartu ieškoti pradėjome 1992 rugsėjį, kai pradėjau darbą Kultūros ir švietimo ministerijoje pirmojo mūsų atkurtos valstybės kultūros ministro dr. Dariaus Kuolio patarėju regionams, vėliau – viceministru kultūrai. Bronė Lukaitienė (tuomet – Bronė Staikūnienė) buvo kultūros ir švietimo ministro patarėja – ministro dešinioji ranka Kultūros ministerijoje visuose svarbiausiuose reikaluose. Pas ją atvykęs iš pagrindinio savo kabineto Volano gatvėje ministras dr. Darius Kuolys į 301 užsukdavo pirmiausia, prie kavos puodelio jie aptardavo svarbiausius ir painiausius reikalus, tik tada ministras eidavo į savo kabinetą ir kalbėdavosi su viceministru, departamentų direktoriais, skyrių vadovais, labai dažnai į tuos pokalbius ir posėdžius kviesdamas patarėją Bronę. Iš arti mačiau, koks empatiškas buvo kolegės darbas, kaip gerai ji suvokė ministro toli siekiančias idėjas, visapusiškai jį rėmė ne dėl pareigybinio būtinumo, bet dėl kuriamo turinio naujumo, svarbos, prasmingumo. Pasikeitus ministrams ir į ministro pareigas sugrįžus Dainiui Trinkūnui, Bronė jau nebejautė darbo svarbos, tikrumo ir prasmės, nors su ministru jie darniai buvo dirbę kartu kelis dešimtmečius, kai D. Trinkūnas buvo virtuoziškas visų gerbiamas viceministras, o Bronė puikiai vadovavo Bibliotekų valdybai ir buvo viena svarbiausių ministerijos pareigūnių.
Tačiau po darbo su D. Kuoliu jai grįžimas prie įprastų senų metodų buvo panašus, kaip ji man paatviravo, į darbą su „senais barščiais“, ir, nors buvo prašoma darbuotis toliau, ji ministeriją paliko pati, o tai labai retas žingsnis šios įstaigos istorijoje. Man ji, kai pietaudavome ar šiaip kalbėdavomės apie gyvenimą, vis minėjo, kad beveik kasnakt sapnuoja Anykščius, vaikšto po juos, kažką organizuoja. Tad visiškai logiškas buvo jos sprendimas išvykti į Anykščius ir su naujuoju vyru (po pirmojo vyro mirties ji našlavo daugelį metų) ten apsigyventi.
Anykščiuose ji buvo greit pastebėta, suvoktos jos galimybės, suprastas aukštas jos gebėjimų ir asmenybės galių lygmuo: greit tapo mero patarėja, daugelio projektų iniciatorė, vadovė, kultūrinio gyvenimo atnaujinimo lyderė. Ji man dažnai skambindavo, dažnai lankydavosi muziejuje pas direktorių Romualdą Budrį, o pas mane praleisdavo ilgas valandas.
Jos sąmonės jaunumas, galvojimo erdvumas, intensyvumas ir konkrečių darbų kokybė stebino, džiugino. Ji daug kur tęsė Teresę Mikeliūnaitę, kurią pažino ir iš darbo Anykščiuose, kai vadovavo bibliotekai, laikų. Bronė galėjo paskambinti praktiškai bet kuriam garsiausiam Lietuvos kūrėjui – poetui, muzikui, dailininkui, bet kurios įstaigos vadovui: ji visus pažino, buvo jų vertinama ir branginama. Sykį Justinas Marcinkevičius, kai tariausi su juo dėl vienos naujos programos, pasakė, kad „tegu man Bronelė paskambina ir viską suderinsi“.

Taip pasakyti galėjo ir dirigentai Juozas Domarkas, ir Donatas Katkus, ir režisieriai Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus, Dalia Tamulevičiūtė, Eimuntas Nekrošius, taip galėjo pasakyti bet kurios kultūros ir meno įstaigos vadovas.
Sena tiesa, kurią Bronė Lukaitienė savimi patvirtino, jog siela, skirtingai nei kūnas, neturi amžiaus, neturi metų, bet yra gyva arba negyva. Jos sielos jaunumas, gyvumas, tikrumas buvo stulbinamas, nors nuo gan jaunų metų kentė didelius kūno skausmus, buvo nuolat kamuojama aukšto kraujospūdžio, svaigimo, kurių ji nesureikšmino, su tauria kantrybe visa tai ištverdavo.
Anykščiuose ji patyrė daug ir įstabių kūrybinių blyksnių, įkvėpimo akimirkų, gražiausių sėkmės momentų, bet ir tamsaus, net gaivališko niekšiškumo išpuolių. Ne kartą mąstėme, kad Anykščiuose, ant smėlio kalvų, labai arti yra dangus, bet paliūnėse, raistuose, pelkynėse labai daug pragaro akivarų. Šio kontrasto esama ir žmonėse, kurių širdyse maišosi šių erdvių gaivalai – vaizdžiai pamokslų knygose apie šią antinomiją yra kalbėję Sirvydas ir Baranauskas.
Po kelių metų Bronės Lukaitienės kultūrinės tylos suvokiu, kokia duobė atsivėrė jai pasitraukus, kai kultūros programų koordinavimo priekyje ėmė reikštis tokių galių ir gebėjimų neturinčios personos. Bet kartu matau, kiek daug ji pažadino, kiek išaugino, kiek paliko sukurtų tvarių dalykų. Jos viltys, sudėtos į kūrybingiausias asmenybes – Daivą Gasiūnienę, Ritą Babelienę, Tomą Tuskenį ir daugelį kitų, pasirodė pranašiškos, nes dabar šie žmonės yra kultūrinių idėjų, atsinaujinimo darbų avangarde.
Mane po kiekvieno pokalbio su Brone, net jei ji nieko ypatingo nepasakydavo, apimdavo jausmas tarsi būčiau gavęs kalėdinę dovaną.
Anykščiams ji buvo netikėta didžiulė kultūros dovana, kurią lemtis dovanojo, matyt, tam, kad šiame kultūros mieste tikros šviesos ir išminties būtų daugiau, kad Laimės žiburio miestas trauktų žmones ne tik unikalia gamta, senovės paminklais, bet ir dabar akumuliuojama kūrybine galia, naujumu, meno šviesa.“

Iš Ritos Babelienės, Anykščių sakralinio meno centro direktoriaus pavaduotojos, atsiminimų:
,,Ji, grįžusi į Anykščius, aktyviai įsijungė į bendrijos veiklą, organizavo Pasaulio anykštėnų suvažiavimus, labdaros akcijas. 2005 m. kovo–gegužės mėnesiais Bronytės iniciatyva Bendrijos Anykščių kolegija surengė socialinę akciją „Anykštėnų gerumo dienos“. Ji aplankė gal pusę anykštėnų šeimų, išsiaiškino, kokios pagalbos kam reikia. Suorganizavo Anykščių verslininkus, Seimo narius ir pavienius anykštėnus prisidėti – buvo nupirkta ir padovanota nemažai buitinės technikos, paremtos pinigais sunkiai besiverčiančios šeimos.
Dar artimesni kontaktai užsimezgė, kai ji buvo paprašyta prisidėti prie Sakralinio meno centro kūrimo. Jos idėjų vedamos, kartu kūrėme Sakralinio meno centrą, po to – Angelų muziejų, organizavome šios naujos kultūros įstaigos veiklas. Ji visada buvo pilna naujų idėjų, sumanymų, siekė, kad viskas būtų aukščiausios kokybės. Dirbdama bet kurį darbą, nemokėjo jo daryti bet kaip, kiekviena organizuojama veikla buvo kruopščiai apgalvota ir realizuojama iki galo.
Visada drąsiai reiškė savo nuomonę, kovojo dėl savo idėjų, todėl kai kam ji nepatiko, nes visada geriau plaukti pasroviui nei tvirtai stovėti. Paskutiniais metais, nors oficialiai jau nebedirbo, jai vis tiek labai svarbus buvo Anykščių menų centras – negailėjo patarimų, nuolat domėjosi jo veikla, pati siūlydavo savo pagalbą. Kalbėdama su valdžios atstovais, sakydavo – aš sau nieko neprašau – to reikia Anykščiams.
Iki paskutinių jos gyvenimo dienų palaikėme nuoširdų ryšį.“

Iš rašytojų Mildos ir Vygando Račkaičių prisiminimų:
,,Bronė apsigyveno to paties namo laiptinės bute, kur gyvename mes, tapome kaimynai. Turėdavome apie ką pašnekučiuoti. Bronytei (taip ją vadinome, vienas į kitą kreipdamiesi vardais) labai rūpėjo Anykščių kultūrinis gyvenimas, Pasaulio anykštėnų bendrijos veikla, kildavo vis naujų sumanymų, projektų, kuriuos ne taip paprasta būdavo gyvendinti. Ne visada ji sulaukdavo pritarimo, ne visiems tiko jos maksimalizmas, reiklumas ne tik sau, bet ir kitiems. Labai sielojosi Bronytė, kai suprato, kad jai laikas trauktis, žinoti „savo vietą“… Pasidalydavome mes pensininkų godomis, pasveikindavome vieni kitus gimtadienių ir švenčių progomis. Kol dar negniuždė ligos, Bronytę matydavome pareinančią namo pavargusią, bet nušvitusią. Ji turėjo sklypelį smėlėtos žemės Anykštos pakrantėje, kur užsiaugindavo šiek tiek daržovių. Tas ryšys su žeme jos žemdirbiškai prigimčiai teikdavo džiaugsmo ir paguodos.
Tose į praeitį nuplaukusiose senolių kasdienybėse liko atmintyje vienas intymus vakaras mažame Bronytės kambarėlyje. Jinai, paprašiusi mūsų niekam apie tai nepasakoti, laikyti paslaptyje, ištraukė iš stalčiaus storoką sąsiuvinį ir paskaitė keletą savo eilėraščių. Klasikinė eilėdara, posmai lyriški. Įtarėme, kad Bronytė yra rašiusi ir apie meilę. Bet į šitą klausimą neatsakė, o apie kokios knygelės leidybą nėra ko ir svajoti. Ir dar kartą prašė tai laikyti paslaptyje. Manom, kad nenusidedam Bronės Lukaitienės atminimui užsiminę apie šią paslaptį, kuri tikriausiai žinoma artimiesiems. Gal niekur nedingo tasai eilėraščių sąsiuvinis. Gal vertėtų išleisti knygelę, išgirsti Bronės sielos balsą?
Paskutiniai mūsų susitikimai su Bronyte jau buvo ligoninėje.“

Iš Anykščių muziejaus direktoriaus Antano Verbicko prisiminimų:
,,Bronė Lukaitienė dirbo planingai, bet daug klausimų sprendė akimirksniu. Tik vienas atvejis. Visam gyvenimui įstrigo dailininko Jono Rimšos parodos Anykščių Koplyčioje organizavimas 2002 metais. Žinojau, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus pažino dailininką, turi jo kūrinių. Nuėjau į mero patarėjos Bronės Lukaitienės kabinetą, išdėsčiau savo žinias, pasvajojau, kad būtų gerai Prezidentą pakviesti, o po keleto minučių per valstybės vadovo patarėją Darių Kuolį jau turėjome garantiją, kad Valdas Adamkus bus informuotas apie parodą ir apie mūsų kvietimą.
2002 m. vasario 23 d. pirmą kartą į A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus organizuotą renginį atvyko Lietuvos Respublikos Prezidentas…“

Iš Anykščių sakralinio menų centro direktoriaus Tomo Tuskenio prisiminimų:
„Mano atmintyje Bronė išliks kaip idėjų švyturys. Jai nebuvo vis vien, kuriuo keliu „keliauja“ kultūros laukas. Kaip šiandien prisimenu, net ir gatvėje susitikus, visada pasidomėdavo, kaip sekasi, kas nauja organizuojama, ir visada galėjo atsakyti tvirta argumentuota įžvalga.“