Anykštėnių megztos kojinės šildo Ukrainos karių kojas

Anykščių Neįgaliųjų draugijos dienos centre – pats darbymetis: keturias dienas per savaitę jame susirinkusios moterys čiumpa virbalus ir mezga vilnones kojines, kurios siunčiamos Ukrainos kariams, esantiems fronte.
Tai – dar viena verslininko, mecenato, Anykščių krašto garbės ambasadoriaus Ukrainoje Virginijaus Strolios iniciatyva: siuntinyje kariams nuo šiol bus ne tik anykštėniškos „Pergalės žvakutės“, tačiau ir kojinės.

Siūlų davė ukmergiškis

„Su Virginijumi bendradarbiaujame jau seniai, o kai jis pasiūlė imtis šio darbo, iš karto sutikome padėti“, – sakė Anykščių rajono Neįgaliųjų draugijos pirmininkė Aldona Šerėnienė. Tiesa, iš pradžių moterys kojines mezgė iš tų siūlų, kuriuos turėjo draugijoje, tačiau jų pristigus, atsirado gerų žmonių, kurie siūlų paaukojo. Vienas tokių – verslininkas iš Ukmergės Algirdas Rupšys, turintis įmonę UAB „Litwol“. Danutė Deresevičienė, „kuruojanti“ mezgimą, džiaugėsi, kad šis verslininkas draugijai niekada neatsisako padėti: „Su jais nebe pirmą kartą bendradarbiaujame, jie mums duodavo vilnos, kai veldavome šlepetes. Pirmininkė jo paprašė ir jis be jokių abejonių, jau kitą dieną atvežė siūlų, tikrai labai daug.“
D. Deresevičienė teigė, kad moterys megzti pradėjo dar prieš naujuosius: „Draugijoje dar turėjome siūlų, o po to, kai jau gavome daugiau, prasidėjo didysis mezgimas. Žinoma, dabar tempas jau mažės, moterys pavargsta. Kiekvienas padedame, kaip išgalim – kas pinigėliais, kas tokiais gerais darbais. Mezgėme ir vaikučiams kojinytes, juk ir jie rūsiuose sėdi… Sudėjome į dėžutę ir išsivežė ukrainietės. Mes, kurie karo nematėme, ir tai mums baisu, o tiems, kurie matė… Pagalvoji, kad mums taip pat būtų labai svarbu, jei kažkas mumis rūpintųsi. Kiekvienas rytas su naujomis žiniomis. Mes politika domimės, susirinkusios aptariam, kas Ukrainoje vyksta, kas pasauly, kas Anykščiuose, kas kiekvieno šeimoje naujo.“
Mezga ne tik moterys Neįgaliųjų dienos centre, tačiau ir visame rajone – norinčioms prisidėti prie gražios iniciatyvos, tačiau neturinčioms siūlų, jais aprūpino Neįgaliųjų draugija.

Numezgė jau apie 200 porų kojinių

Pirmadienio rytą apsilankius Neįgaliųjų draugijoje, darbas čia virte virė: Vida, Genutė, Alfutė, Birutė ir Gražina mezgė, siūlus vyniojo, o stalai buvo nukloti įvairių raštų ir dydžių šiltomis vilnonėmis kojinėmis. Kartais vienu metu čia būna ir aštuonios moterys – daug iš karto megzti negali, nes nėra vietos, o kartais ir sveikata neleidžia – nuo mezgimo, būna, skauda sąnarius.
„Labai gaila, šiuo metu sugedęs mūsų parafino aparatas – atėjusios moterys pirmiausia rankytes parafino vonelėj pamirkydavo, kad sąnariai lankstesni būtų“, – sakė D. Deresevičienė. Moters teigimu, numegzta jau apie 200 porų kojinių. „Susirenkame pirmadienį-ketvirtadienį ir mezgame. Ir neįgaliųjų draugijoje, ir į namus siūlus parsinešam. Mezgame jau ketvirta savaitė, – kalbėjo D. Deresevičienė ir tęsė: – Draugijoje susirinkusios moterys numezga maždaug po pusę kojinės – tai yra, užtrunka nuo 9 iki 14 valandos.“
„Jei dirbi 10-12 valandų per dieną, tuomet pavyksta ir visą vyrišką kojinę numegzti. Bet po tokio darbo labai skauda sąnarius“, – pridūrė mezgėja Birutė.
Mezga moterys įvairaus dydžio ir storio kojines, o jų storis priklauso nuo turimų siūlų. O kai mezga raštuotas kojines, reikia megzti iš karto abi, kad būtų vienodos: nesinori ir kariams bet kokių išsiųsti.
„Siūlus sunaudojam visus, kuriuos turime – jei plonesni, darom dvigubus, jei nedaug – kojines mezgame margas. Neraštuotas kojines megzti ne lengviau, o greičiau. Jei nori megzti margą kojinę, reikia, kad vienas siūlas pasibaigtų, tada – kitas. Reikia matuoti, kad vienodos būtų. Daugiausia mezgame 42-43 dydžio, kiek mažiau numezgame ir didesnių. O mokomės ir viena iš kitos“, – kalbėjo mezgėjos.

Megzti moka visos

Pasiteiravus, ar visos moterys jau mokėjo megzti ir iš kur to išmoko, mezgėjos tik nusijuokė: „Mes tokio amžiaus, kad mus visas mamos išmokė, nė vienos tokios nebuvo, kuri megzti nemokėtų. Jaunimui gal sunkiau, bet gal dėl to, kad jie mažiau laiko turi. Nereikia ant jaunimo pykti ar jį peikti, nes jis sukasi, kaip gali, nesuspėja. O mums taip laiką praleisti – pats tas. O dar kompanijoje dirbti yra daug smagiau, nei vienam, – kalbėjo Neįgaliųjų draugijoje ilgus metus dirbanti D. Deresevičienė, – Būna, tiek įsidiskutuojame, kad atbėga iš apačios mūsų raminti (juokiasi). Labai mėgstame papolitikuoti, artėjant rinkimams, kiekviena turime savo favoritą, pakalbame, padiskutuojame apie kiekvieno veiklą, padarytus darbus ir būtinai balsuoti einame.“
Besikalbant su mezgėjomis Daiva Varabliauskienė iš Ažuožerių atvežė ir šio miestelio mezgėjų numegztų vyriškų kojinių…

Megs, kol reikės

D. Deresevičienė sakė, kad moterys – tikros darboholikės, vos prisėdusios išgerti kavos, jau nerimsta, kad laikas dirbti.
„Dešimt minučių ir viskas!“ – juokėsi D. Deresevičienė ir, pasiteiravus, kiek laiko dar žada megzti, sakė: „Kol bus akcija, kol išveš paskutines kojines, tol ir megsime, o po to grįšime prie savo darbų. Dabar – labai geras laikas megzti, pavasarį, vasarą nėra kada – jau tada darbai daržuose laukia.“
„Labai gerai prieš televizorių – atsisėdi ir mezgi. Puikus būdas nusiraminti“, – pridūrė mezgėja Vida, o Genutė paantrino: „Kartais ir atsibosta, būna, pasakai, kad jau viskas, nebemegsiu, bet kai vienas gyveni, pavaikštai, pavaikštai – ir vėl už virbalų.“

Mezga per dvidešimt moterų

Tiek D. Deresevičienė, tiek A. Šerėnienė už mezgimą dėkojo ne tik Neįgaliųjų draugijoje mezgančioms moterims, bet ir visoms, prisidėjusioms prie šios gražios iniciatyvos.
„Už mezgimą dėkojam Vidai Raugalienei, Genovaitei Juodelytei, Birutei Pakalniškienei, Stasei Samuolienei, Ingai Beresnevičiūtei, Raimondai Atmanavičienei, Aušrai Kuodienei, Onai Kukarevičienei, Aušrai Šulskienei, Rimai Kuodienei, Janinai Medžuolienei, Virginijai Klimašauskienei, Angelei Karvelienei, Valei Liogienei, Ievai Beinorienei, Laimutei Miltenienei, Vidai Juodkienei, Birutei Daugėlienei, Rūtai Neniškienei, Janinai Mačiulaitienei, Laimai Žiukienei ir toms, kurių galbūt nepaminėjome.
Už tai, kad atvežė siūlų, esame dėkingi Algirdui Rupšiui, Valentinai Sriubienei, Onai Kukarevičienei, Rimai Sargūnienei, Ramunei Šulskienei, Ingai Beresnevičiūtei“, – dėkojo A. Šerėnienė.