Anykštija – mažasis pasaulio centras: ar galima projektuoti tiltą namo?

Penktadienio popietę, liepos 25-ąją, Anykščių Koplyčioje–Pasaulio anykštėnų kūrybos namuose suskambėjo išskirtinis renginys: atvira diskusija–forumas „Ar galima suprojektuoti tiltą namo?“.

Į ją rinkosi iš viso pasaulio sugrįžę anykštėnai, kultūros, mokslo ir verslo atstovai, Anykščių rajono savivaldybės vadovai, bendruomenių lyderiai ir jauni kūrėjai. Tai buvo ne tik intelektualus pokalbis, bet ir jautrus kvietimas permąstyti santykį su savo gimtine, sugrįžimo prasmę bei šiuolaikinius diasporos ryšių stiprinimo būdus. Diskusiją moderavo architektė ir Anykščių kultūros tarybos pirmininkė Daiva Gasiūnienė, LRT kultūros turinio redaktorė Agnė Biliūnaitė bei režisierius, pasaulio anykštėnų bendrijos kūrybos veiklų kuratorius Julius Jakubėnas. Jie vedė susirinkusiuosius per jautrius, bet aktualius klausimus: ką reiškia grįžti? Ar galime sukurti ne tik simbolinį, bet ir praktinį tiltą tarp gyvenančių čia ir išvykusių svetur?

Tiltai namo – tarp žmonių, minčių ir vietos dvasios

Forume kalbėjo išskirtiniai svečiai: miestų antropologė Jekaterina Lavrinec, architektė ir aktyvistė Gilma Teodora Gylytė, režisierius Linas Mikuta, „Anykščių vyno“ atstovė Kristina Sakavičienė, Užsienio reikalų ministerijos Grįžimo į Lietuvą skyriaus vedėjas Tadas Kubilius, meteorologė, geografė Audronė Galvonaitė ir filosofas Viktoras Bachmetjevas. Kiekvienas jų atsinešė unikalų žvilgsnį į Anykščius – kaip kraštą, kaip jausmą, kaip kultūrinį fenomeną. Visi sutarė: ryšiai sukuria kraštą. Ne deklaracijos, ne institucijos, o gyvi, nuolat atsinaujinantys žmonių ryšiai. Kultūriniai ženklai, asmeninės istorijos, net ir paprasti kasdienybės fragmentai – visa tai tampa „tiltais“ tarp Anykščių ir pasaulio.

Architektė Daiva Gasiūnienė provokuojančiai klausė: „Ar tai, ką matome – atminimo lentelės, skulptūros, pavadinimai – yra gyvas kultūrinis ryšys, ar tik fasadas? Ar mes tik rodomės kultūringi, o iš tiesų kultūra tampa dekoracija?“ Tai paskatino karštas diskusijas apie tikrąjį kultūros turinį, bendruomenės gyvybingumą ir apie tai, kiek mūsų pastangos jungtis yra gyvos, o kiek – tik simbolinės.

Anykštija – vidinė tėvynė

Ne kartą renginyje nuskambėjo mintis, kad Anykščiai – tai ne vien teritorija ar administracinis vienetas. Garsi meteorologė Audronė Galvonaitė priminė prof. Česlovo Kudabos įžvalgą, jog šis kraštas – tai Anykštija, ypatinga gamtos, kultūros ir žmonių dermė, kurios nepanaikina nei laikas, nei atstumas. „Anykštija“ čia nuskambėjo kaip širdies geografija, kaip vieta, kurioje esame susaistyti nematomais, bet tvirtais saitais. Tą dar kartą patvirtino ir Antano Baranausko eilutė, pacituota diskusijos metu: „Draugėn šventais pajautimais pinamės kaip gijo“.

Filosofas Viktoras Bachmetjevas pridūrė: „Tiltą namo galima projektuoti ne tik geografine prasme. Tai ir dvasinė būsena, būdas būti čia – net jei fiziškai esi svetur.“ Jo mintys apie „namus“ kaip vidinę laikyseną rezonavo su daugelio susirinkusiųjų patirtimis. Ne finišas, o pradžia Renginys Anykščiuose tapo įrodymu, kad miestai – tai ne tik architektūra ar geografija, bet žmonės, jų bendrystė ir idėjos. Forumas ne tiek davė atsakymus, kiek pakvietė klausti. Ką galime daryti, kad sugrįžimai būtų gyvi, prasmingi, tvarūs? Kaip stiprinti tilto atramas – švietimą, kultūrą, bendruomenes?

Anykščiai tą dieną tikrai buvo mažasis pasaulio centras – ne dėl pavardžių ar pareigų, o dėl tikro, gyvo, žmogiško noro būti kartu. O „tiltas namo“, regis, jau pradėtas statyti – iš minčių, iš širdžių, iš pokalbių, kuriuos šis forumas paskatino tęsti.

Autoriaus nuotraukos.