Po nepakartojamo, o staškūniškiečiams ir griausmingo, praėjusių metų kovo 11-osios „pasveikinimo“ gal nepriklausomybės, o gal tą dieną valstybėje įvestos nepaprastosios padėties proga, kai į žemę tėškėsi energetinės nepriklausomybės garantu apskelbtų vėjo elektrinių bokštas, griuvo ir kita elektrinė. Mėnesio pradžioje nuvirto neseniai pastatyta elektrinė Akmenės rajone.
Tiesa, nugriuvo ji lyg ir be progos, tačiau griūdama ji bet kuriuo atveju pasižymėjo – sugebėjo sukurti performansą.
Na, ne tokį reikšmingą, kokį Seime suorganizavo kažkodėl komiku ir valstybės kūrėju vadinamas asmuo veiksmais, kažkodėl primygtinai vadinamais performansu. Bet griūdamas bokštas sugebėjo įgyti nacionalinės vertybės – Vilniaus „vamzdžio“ – formas.
Nugriuvusi vėjo elektrinė parodė, kaip vis tik Vilniaus „vamzdžio“ kūrėjai pranašiškai įžvelgė ateitį – net elektrinės ėmė griūti pagal nacionalinių vertybių dizainus. Tobulintis, kad preciziškai tiksliai būtų atkartotos formos, dar yra kur, bet pradžia padaryta. O pagal tendencijas, dygstant elektrinių miškams, panašu, praktikuotis užsilenkimų formose progų dar bus.
Ne veltui Vilniaus „vamzdžio“ kūrėjas gavo prestižiškiausią Nacionalinę kultūros ir meno premiją, oi ne veltui…
Anykščių rajonas jau išsiskyrė savo griūvančia „energetine nepriklausomybe“, nors šiuo metu rajone veikia dar tik apie porą dešimčių elektrinių, bet planuojama dar dešimtys, jei ne šimtai elektrinių, kurios konkuruos su Vilniaus televizijos bokštu savo aukščiu. Taigi, performansų tema žmonėms labai aktuali. Performansas juk menas, Anykščiai kultūros kraštas, o šioje srityje esame pirmieji. Tikėkimės, kad konkurse „kas nugrius meniškiau“ mūsų rajono pasirodymas tuo ir baigsis. Tačiau…
Kad ir kokie būtų susitikimai, svarstymai ar šiaip netoli bokštų gyventi turėsiančių gyventojų išsakomi nuogąstavimai elektrinių statytojams dėl saugumo, visada atrėžiama geležiniais argumentais: jos nustatytas sanitarines normas atitinka, elektrinės nugriūti negali. O jei labai jau ginčijamasi ar neįtikina atsakymai, galima atrėžti, kad normos leidžia statyti dar arčiau namų. Juk tai tobulas kūrinys. Ir apskritai – nėra ko vatnikiškus klausimus uždavinėti, o ir kaime gyventi. Nekliudykit investicijoms, ir dar užsienio! Tiesa, investicijoms į savo gerovę, gal dar to ūkininko, kurio žemėje pastatyta. Jei kažkas įkyriai bamba, yra stebuklinga atsakymo „formulė“ – kaimuose gyvena neišsilavinę, mažas pajamas gaunantys ir nedirbantys asmenys. Valstybėje, kurioje net jos „galvos“ leidžia
švaistytis žodžiais už kuriuos dar mano ankstyvosios mokyklos laikais būčiau be ceremonijų pastatytas į kampą kontempliuoti savo elgesio, chamizmas tapo norma.
Stulbina, kai matai, kad kai kurie jau pastatyti bokštai stovi itin arti gyvenamųjų namų, ant kalvų, kad matomi iš už dešimčių kilometrų iš kitų rajonų. Kad vertinamas tik jų sparnų šešėliavimas ir dar šiek tiek keliamas triukšmas. Kad net pripažinus, jog elektrinė bus dominuojantis objektas aplinkoje ir formaliai svarstant kokių priemonių imtis, kad sumažintų vizualinę jų taršą, kaip priemonė, nurodomi upės pakrantėje užžėlę krūmai. Arba mistinė spygliuočių juosta, kuri galėtų būti pasodinta nežinia kieno žemėje. Galėtų. O ir beveik visi tvarkingi yra savo sklypus apsiželdinę, todėl, pasak poveikio vertintojų, iš kiemų matomumas bus mažesnis (nors tai ne citata). Panašių genialumų elektrinių poveikio vertinimo ataskaitose teko skaityti. Teisingai – kas neapželdino? Menkas pajamas turintys kaimiečiai ir dar bedarbiai. Ir jei dar nesupranta įvykio iškilmingumo – vatnikai! Ar gi jie žmonės? Pagal naujausias tendencijas apie juos būtų galima į poveikių ataskaitas ir kokį riebesnį žodelį įrašyti, panašų į naudojamą tų pačių valstybės „galvų“, kai aiškinasi tarpusavio santykius.
Po Akmenės elektrinės griūties pagaliau imama atsibusti. Vienur, kitur savivaldybėse pasigirdo balsų, kad reikia didinti atstumus nuo gyvenamųjų pastatų net iki 5 kilometrų. Taip, tai būtų protingas atstumas. Tai ne puskilometris ar pagal naujas tendencijas keli (regis, keturi) stiebų ilgiai. Bet pakalbės ir nustos. Juk rusas puola ir nėra ko laiko gaišti.
Tačiau įdomu, o ar kas vertina atitrūkusio elektrinės sparno ar jo dalies sklendimo oru galimybes? Kiek jis atitrūkęs galėtų nusklęsti iki atsitrenkdamas į žemę? O gal į namą už sanitarinės zonos ribų? O ar kas vertina, kad karo atveju elektrinės, griaunant energetikos infrastruktūrą, ką Rusija darė Ukrainoje, galėtų tapti potencialiais bombardavimo ar raketų taikiniais? Juk sklinda pranešimai, kad Rusijos laivai jūrose šnipinėja energetinę infrastruktūrą, kuri gali būti jau dabar užminuota. Tai kas būtų su elektrinių bokštų „papėdėse“ gyvenančiais žmonėmis? Bet kas tie žmonės, jei jie gyvena kaime?
Viena po kitos lūžta. Teisybė. Kol žmogaus nepriplojo tol taip ir bus. O tada rėks kaip dėl medžių prie kelių.
Nereikėjo parduoti valstybė už alų ir skalbimo miltelius
Geras straipsnis. Pilietiškas. Kažin kodėl Staškūniškio bendruomenė staiga pasidarė patenkinta vėjo jėgainėmus.
Suprato, kad vėjo jėgainės niekaip nekenkia jų gyvenimui.
Paklausk tų, kurie namų net už mažesnę nei rinkos vertė parduoti dabar nebesugeba.