Apie brandą

Anądien, lietui nušniokštus ir vėl įsiplieskus saulės gaisrui, grėbstydama po obelimi nukritusius mažyčius obuoliukus, kuriems nelemta užaugti ir subręsti, ėmiau ir įsileidau galvon mintis apie brandą ir ją lemiančius ar indikuojančius dalykus – patikrinimus, užduotis, testus ir, žinoma, brandos  egzaminus.

Juolab kad mokyklose, gimnazijose – tiek mūsų rajone, tiek visoje respublikoje – artėja vidurinio mokslo brandos egzaminų pagrindinės sesijos pabaiga (prasidėjusi balandį, baigiasi birželio 20 dieną).Nespėjusiems ar dėl kokių nors kitų likimo duobių neįšokusiems į šios sesijos peroną paliekantį traukinį, prasidės pakartotinė brandos egzaminų sesija, finišuosianti liepos 11 dieną mokykliniu gimtosios kalbos egzaminu. Tik va – toks mažytis klausimėlis neduoda ramybės: ar jauno žmogaus, laikančio tuos egzaminus (o tokių bent jau Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje yra 128 ,,dūšelės“), brandą įmanoma patikrinti vadinamaisiais brandos egzaminais? Galų gale, ar šių egzaminų paskirtis – tikrai pamatuotai ir neginčijamai nustatyti laikančiojo brandą? Juk, regis, kiekvienam, ne visai savo valia pasirinkusiam tokį išbandymą, aiškiau negu aišku, kad ne apie brandą čia šita NEC-o (Nacionalinio egzaminų centro) giesmelė sudėta. Brandos egzaminais tikrinama visai ne branda, – jie atlieka stojamųjų egzaminų funkciją ir labiausiai pasitarnauja aukštosioms mokykloms pasiskirstyti būsimųjų studentų srautus ir užpildyti siūlomas studijų programas. Taigi, peršasi mintis, kad kam jau ne kam, bet tikrai ne NEC-ui ir ne tiems, kuriems svarbiausia atlikti kuo tikslesnę būsimųjų studentų atranką, rūpi kandidatų branda (jeigu ji iš viso kam nors rūpi).
Kita vertus, sociologai ir psichologai yra visiškai įsitikinę ir tvirtina, kad branda kur kas reikšmingesnė žmogui, jo gyvenimo vertei, karjerai, profesinei ir socialinei sėkmei nei protiniai gebėjimai, vadinamasis intelekto koeficientas (I Q). Asmenybės brandumas yra gyvenimo suformuotas įgūdis, kurį išsiugdome, pasireiškiantis gebėjimu bendrauti su kitais ir pastangomis geriau suprasti save patį.Tačiau to jokie egzaminai, išskyrus tuos, surengtus paties gyvenimo, nepatikrins, balais neįvertins ir nepakvies prisijungti prie studentaujančių/studijuojančių ,,kietus mokslus “ būrio…
Esu tikra, kad šios mano mintys nepatiks brandos egzaminus organizuojantiems ar sukels kreivoką šypsnį tūlam brandžiam piliečiui, jau senokai gavusiam savąjį Brandos atestatą, įgijusiam ir savosios Almae Matris – aukštosios mokyklos – diplomą,susikūrusiam verslą ar tiesiog lenkiančiam sprandą kokioje nors kontoroje.Tokie sarkastiškai mestelės: ,, A, ta dabartinė karta – ,,nebrendylos“, amžinai zaunijantys ir norintys viską gauti lengvai, pramogaudami, dedantys į kelnes dėl egzų su savo verkšlenančia exmokytoja!“ Bet ne apie tai mano kalba – ne apie verkšlenančią ,,nebrendylų“ gaują, o apie patį požiūrį į brandą ir į savo santykį su ja. Visais laikais būta teisuolių, kalbančių apie jaunosios kartos pagedimą, grasinantį visuomenei Sodomos ir Gomoros pamėklėmis. Norėčiau priminti, kad Nacionaliniame britų muziejuje saugoma dantiraščio plytelė, atrasta Babilone( jai per 3000 metų), skelbia to meto požiūrį į jaunimą : ,,Šis jaunimas ištvirkęs nuo galvos iki kojų. Jaunuoliai pikti ir apsileidę. Nebeliko jokios pagarbos vyresniesiems, žlugo tvarka, teisingumas ir moralė, artėja pasaulio pabaiga – ne kitaip!” Šiam požiūriui beveik žodis žodin pritaria didysis Antikos išminčius Sokratas ( 479 – 399 m. prieš Kristų), įsitikinęs, kad helenų ,,jaunimas mėgsta prabangą, jis prastai išauklėtas, šaiposi iš valdžios ir nė trupučio negerbia vyresnių“. Tačiau prisiminkime ir Biblijos istoriją apie Sūnų Palaidūną ir jo sugrįžimą. Kad Palaidūnas suprastų, kad klydo, reikalinga branda, kreipianti į sugrįžimą – tobulėjimą, vidinį augimą, mokantis iš paties gyvenimo parengtų vadovėlių ir programų.
Taip bemintijant, prie kojų kažkas plumptelėjo – pamačiau mažą pasišiaušusį paukščiuką, nukritusį vidury pirmojo savo brandos skrydžio egzamino. Svarstymus eiti nelaimėliui į pagalbą ryžtingai nutraukė motina paukštė, sparnais karpydama man apie smilkinius.,,Tegul mažylis pats rūpinasi savo brandos perspektyva“,- tyliai sau nusprendžiau, klausdama savęs, ar ir brandos egzaminus laikantis jaunas žmogus, kaip ir tas paukščiukas, subręs, išmoks gyventi be baimės suklysti ir nukristi.