2018-ieji bus geri, įdomūs. Mat 2019-ųjų pavasarį – savivaldos rinkimai. Ateinančių metų rudenį paaiškės, kas gi tas mūsų meras Kęstutis Tubis – „valstietis“ jis ar vis dėlto nepartinis. Sužinosime, ką į savo atskirus visuomeninių komitetų sąrašus kviečiasi Alvydas Gervinskas, Arūnas Liogė, Alfrydas Savickas. Gal ir ne visos kortos po metų jau bus paguldytos ant stalo, tačiau viena aišku – identifikuotų priešų tada bus gerokai daugiau, nei yra dabar.
Dar labai įdomu, kas 2018-aisiais vyks su pilimi. Elementari logika, gal net ne logika, o padorumas reikalautų 2018-aisiais nepradėti vėl knisti kalno. 2019-ųjų pavasarį savivaldybės rinkimai, per kuriuos rinkėjai nuspręs, reikia jiems pilies ar ir be jos jaučiasi saugūs. Meras Kęstutis Tubis savo rinkiminę kampaniją galėtų grįsti pilimi. „Balsuosit už mane – pastatysiu pilį“ – deklaruotų rinkėjams, o jie jau spręstų, ar nori gyventi sostinėje (jei yra pilis, bus ir sostas). Man, kaip rinkėjui, labiau patiktų ne pilis, o įtvirtinimai su Manerheimo linijos dzotais – bent nuo Mickūnų iki Grikiapelių. „Balsuosiu už tave, jei bus man dzotai?“ – paklausiu kandidato į merus A. Savicko.
Žinoma, jei būčiau nerimtas žmogus, fantazuotojas, kandidato į merus prašyčiau sutvarkyti keliuką per Vikonių kaimą. Bet tai nerealu. Merai keičiasi, kaimas kas porą metų renka parašus, bet 400-500 metrų duobėtas žvyrkelio ruožas išliks amžiams kaip kultūrinė vertybė.
Sutinku, kad apie savo keliuką kalbu liumpeniškai egoistiškai. Suprantu, kad jo remontas – sudėtingas darbas. Kas, kad Vikonių plytinės skalda supilta visai šalia to keliuko – kastuvu jos vis tiek nesupilsi ant kelio. Traktoriaus reikia! O kur šiais laikais gausi traktorių, kai rajonas neturi net mažulytės pilies ir nė vieno vienyčio dzoto.
Kita vertus, seniūnijų keliukus gyventojai greitai užmiršta. T.y. kai duobes užlygini, niekas neatsimena, kas tas duobes užlygino. Rinkėjai tokie nedėkingi, jog važiuodami lygiu keliu apskritai greit užmiršta, kad duobės čia buvo. Žinia, Manerheimą, nors šią pavardę sunku ištarti, pasaulis atsimins amžiais ir visai ne dėl kažkokio su..to keliuko!
Čia, aišku, ironizuoju. Tačiau, kai keliu klausimus apie savo asmeninį santykį su valdžia, aš, kaimo gyventojas, randu tik du sąlyčio taškus – tą prakeiktą keliuką ir atliekų surinkimą (Dėl atliekų pastabų, priekaištų ir nusiskundimų neturiu). Elektra, vanduo, krosnyje spragsinčios malkos, žolės augimo tempai, kačių maisto, alaus ir benzino kainos niekaip nuo vietos valdžios nepriklauso.
Žiūrint per asmeninę prizmę, valdžia gali uždaryti visus Anykščių darželius, mokyklas, ligoninę (nuo Svėdasų, kur gyvenu, iki Utenos toks pats atstumas kaip iki Anykščių). Autobusai, muziejus, kultūros centras ir t.t. man asmeniškai dar mažiau reikalingi. Viską uždarom. Pristatom dzotų ir sutvarkom mano kaimo keliuką!
Bėda, kad gyvename sociume. Bėda, kad mus jungia ne tik keliukai, o saugo ne dzotuose ar pilyse įsitaisę sargybiniai. Visi tarpusavyje esame susiję. Visi esame toje pačioje maitinimosi grandinėje.
Lyg ir racionalu optimizuoti ligoninę. Lyg ir nedaug šiame etape ją minimizuojame. Tačiau, nesigilinant į skaičius, yra akivaizdu, jeigu kurios nors įstaigos pajamos mažėja – mažėja ir išlaidos, tuo pačiu mažėja ir darbuotojų skaičius. Ką duoda specialistų savivaldybėje rotacija? Atleistieji iš darbo „rotuoja“ ir iš Anykščių rajono „kiedrienifeni“ su savo vaikais, o pastarieji paskui save „išsirotuoja“ ir mokinio krepšelį.
Kartais pasidžiaugiam – tas ar anas į Anykščius grįžo. SPA Vilnius-Anykščiai įkūrė 100 darbo vietų. Liuks. Ačiū Vladui Trinkūnui. Žinom, kad Anykščių rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, gimstamumas smarkiai mažesnis nei mirtingumas. Migracijos saldo prasmės nėra skaičiuoti, tai dažnai formalūs dalykai, tačiau realybė akivaizdi – kiekvienais metais Anykščių rajoną palieka po 150 abiturientų. 3 ar 4 traukinio vagonai jaunimo…
Kai aš ir mano senyvas „subarikas“ barškame Vikonių keliu, abiem kyla tas pats klausimas: „Vardan ko?“. Mudu abu užgniaužtume savo egoizmą, jei mums atskleistų globalias rajono perspektyvas. „Vardan ko?“, – paklaus ir minimizuota akušerė. „Vardan ko?“, – tyliai šnabždėjo ir Renatos Gudonienės durų antspaudas.
„2018-ieji bus įdomūs“. Lyg ir nekalta frazė, bet ciniška. Įdomūs tuo, kad mes optimizuosimės toliau, net besidžiaugdami, kad ne mus, o kažką kitą optimizavo. Kuriems galams mums tos urėdijos ir ligoninės?
Pabaigai sveikinimas. Linkiu rajono vadovams ir rinkėjams… svarstyklių. Kas svarbiau – mano ambicijos ir nepatuotas noras išlyginti Vikonių kaimo keliuką ar ligoninė? Pilis ar mokykla? Dzotas ar vaikų darželis? Kas svarbiau – aš ar mes? Aišku, svarbiausias esu aš ir mano keliukas. Tik kas man iš to keliuko, kai pats liksiu ir paskutiniu „Anykštos“ skaitytoju… Čia metaforiškai taikau ir A. Liogei su A. Savicku, nes meras K. Tubis gyvena Vilniuje…
