Anykščiuose kuo toliau, tuo labiau įsigali „bomžų kultūra”. Ar pastebėjote, kad mūsų mieste daugėja purvinų,prasigėrusių, besikeikiančių ir dažniausiai dar pinigų prašinėjančių valkatų, kuriems nusispjauti į viešąją tvarką? Jie darosi vis įžūlesni,labiau matomi ir visiškai nevaldomi. Galbūt tai sunku pastebėti didžiąją laiko dalį praleidžiant kur nors darbo kabinetuose, tačiau visa tai akis bado vaikštinėjant po bet kurias viešąsias miesto erdves.
O kas kaltas, kad valkatų Anykščių mieste kolonija nuolat plečiasi? Galbūt dėl to būtų galima kaltinti šalies valdančiųjų politiką, mažus atlyginimus ir vardinti aibę kitų dalykų, tačiau, mano galva, Anykščiuose tokiems žmonėms tiesiog sudarytos idealios salygos gyventi ir dėl nieko nesukti galvos.
Būti valkata Anykščiuose nėra kažkokia katorga, nes propaguodamas tokį gyvenimo būdą gali gyventi pačiame miesto centre. Tam Anykščiuose yra daugybė tokiems žmonėms „pritaikytų” būstų. Vardiju: buvusios senosios ligoninės, nenaudojamos naujosios ligoninės pastatai…Gyvenimas čia tiesiog konkuliuoja, o dažnai prasiveržia ir pavojų aplinkiniams keliančiomis liepsnomis. Štai, gegužės mėnesį gaisras kilo buvusioje senosios Anykščių ligoninės virtuvėje. Apleistame pastate degė sukrautos šiukšlės ir čiužiniai, per namo langą ugniagesiai ištraukė dar sąmoningą vyrą. Kas vyksta už didžiojo senosios ligoninės pastato sienų, belieka tik spėlioti – išdaužyti, atviri jo langai išduoda, kad Anykščių socialinės gerovės centras bei Anykščių klebonas turi išskirtinius kaimynus.
Gyvenimas verda ir naujosios ligoninės apleistose patalpose – liepą vėlyvą vakarą čia degė šiukšlės, gaisrą skubėjo gesinti ugniagesiai.
Ne tik būstu valkatos Anykščiuose patenkinti.Jau nebemalonu darosi lankytis didžiuosiuose miesto prekybos centruose, kurių prieigose šlaistosi purvini mėlynanosiai, prašinėjantys praeivių centų bei cigarečių.
Ne kartą mieste ir pačiam teko susidurti su valkatomis, prašančiomis centų. 20 centų trūksta „ant alaus”, dar velniai žino kam…Neturi duonos, eime į parduotuvę, nupirksiu, tačiau dažniausiai išgirdę tokį pasiūlymą, tokie žmonės suka nosį šalin. Iš principo tokiems kaulintojams duoti pinigų būtų tikra pragaištis – pripras, nepraeisi pro miestą. Buvo čia tokių įsisukusių ir į redakcijos peleninę, tačiau Šmigelskas ją greitai pakavojo.Ramu.
Galų gale, visi miesto centro suoliukai užsėsti mėlynanosių.Strategine vieta – Antano Baranausko aikštė šalia paminklo Laisvei. Čia, Anykščių rajono tarybos sprendimu nerūkymo zona paskelbtoje vietoje,beje, dar stebimoje ir vaizdo kameromis, ir dūmą užtraukti galima, ir iš netoliese esančio prekybos centro atsinešto buteliuko gurklio patraukti…
Kodėl apie tai rašau? Nes mane užkniso valkatos.O dar labiau nervina tai,kad mūsų mieste jie niekam neįdomus – nei policijai, nei valdininkams, o tie, kurie tokiais žmonėmis galėtų pasirūpinti, kalba „vėjus”.
Štai prieš porą metų šia tema kalbėjausi su buvusiu mero patarėju, Anykščių socialinės gerovės centro įkūrėju Donaldu Vaičiūnu. Tuomet įtakingas valdininkas, kurio rankose buvo visi įrankiai spręsti valkatų problemą Anykščiuose kalbėjo, kad žmonėms, atsidūrusiems krizinėje situacijoje išeitis yra jei tik pats žmogus nori spręsti problemą, tačiau jei nenori, vienkartinis problemos sprendimas dažniausiai nėra išeitis.
„Todėl šioje situacijoje galima atskirti dvi benamių kategorijas, tai benamiai kurių gyvenimo būdas yra neturėti pastovios gyvenamosios vietos arba benamiai, kurie atsidūrė krizinėje situacijoje atsitikus nelaimei, pvz. sudegė namas, butas, dėl skolų iškeldintas iš savo būsto, darbo netektis ar kitos problemos. Tačiau vienu ar kitu atveju, Anykščiuose gauti pagalbą atsidūrus gatvėje yra galimybė“, – tuomet „Anykštai“ sakė D.Vaičiūnas.
D.Vaičiūnas sakė, kad benamiais turėtų rūpintis nevyriausybinės organizacijos.
„Šiuo metu Anykščių rajono savivaldybės socialinės įstaigos tiesiogiai neteikia benamių apgyvendinimo paslaugų, kadangi manoma, jog šią paslaugų kryptį gali ir toliau plėtoti nevyriausybinės organizacijos“, – sakė D.Vaičiūnas.
Na ir kas pert tuos metus pasikeitė? Ogi – nieko!
Šiandien ir vėl mačiau „desniuką” minantį, nuo ryto jau gerokai apsvaigusį dar vieną „veikėją” – Džekį Čaną ( jūs, be abejo, žinote apie ką aš čia). Europos stulpų lipimo čempionas, įkyrus įvairių įstaigų lankytojas…Sutiktas gatvėje vis moja ranka, kad nori duoti interviu apie Anykščių gyvenimą. Gyrėsi, kad ves laidą per „Nykščių” radiją…
Žinau, niekas čia nieko neišspręs. Mažai kas nori su tokiais žmonėmis prasidėti. Lengviausia – užmerkti akis, duoti keletą centų, cigaretę ir paprašyti bent kuriam laikui atstoti…
