Lekiu šviesos greičiu. Juk tik ką buvo Kalėdos. Gerai prisimenu, kaip vengiau nupuošti eglutę. Nuo vaikystės man taip – puošiu su didžiausiu džiaugsmu, Kūčių vakarą, o kitą dieną po Trijų Karalių kaip aklas arklys sustojęs prieš tiltą – užsikertu ir niekaip. Matau, kaip byra spygliukai, kaip tai, kas ką tik kvepėjo ir skleidė šventę, virsta apgailėtinom dulkėm, netikru auksu, bet ieškau šimto priežasčių, kam permesti šį darbą.
Kažkur, skaitinėdama apie kvantinę fiziką, radau pastabą, kad, kai objektas pasiekia šviesos greitį, laiko tėkmė sustoja.
Dažnai jaučiuosi ne sąmoningu žmogumi, o objektu, kuris skrieja milžinišku greičiu iš anksto kažkieno jam parinkta trajektorija neturėdamas nei su laiku, nei su aplinka jokio asmeninio, emocinio kontakto. Lekia net nesuprasdamas ir nesusimąstydamas, kodėl lekia ir kur. Tiesiog yra priverstas lėkti. Tamsu – rytą, tamsu – vakarą, pirmadienis – penktadienis, pusryčiai – vakarienė, valstiečiai – konservatoriai, tautininkai – globalistai, minimalus – padidintas, sviestas – pabrangintas.
O ir kas iš to, jeigu ir susimąstysi? Kas dėl to pasikeis? Ar susimąstęs sustosi, kai visi lekia…
Ar daug pažįstate sustojusių? Kas buvo paskutinis sustojęs? Sitharta Gautama? Jėzus Kristus?
Visi lekiame dėl turtingesnių namų, vaikų išsilavinimo, atostogų prie šiltų jūrų, sąskaitos banke.
Tikslai tarsi skirtingi, tačiau iš esmės visi apie tą patį. Apie negyvenimą šiandien vardan gražaus gyvenimo ateityje. Nuoširdžiausia pasirodė viena mano draugė, sykį pasakiusi, kad labiausiai už viską bijo skurdo senatvėje. 220. Visą amžių dorai dirbusios mano mamos pensijos. 100 – atidėti vaistams ir elektrai… Tačiau, jeigu neatvažiuotume, ji puikiausiai išgyventų, nes kažkaip juk išgyvena jos vaikų nesusilaukusi vieniša draugė. Ir abi dar bent po du kartus paskambintų reklamuojamu Telios numeriu, kad paaukotų Maltiečių sriubai.
Prie senatvės ir neturto kažkaip prisitaikoma. Ketvirtadalis Lietuvos gyvena ant skurdo ribos, o protestuoti išėjo tik mokytojai. Mes ne prancūzai, kad už darbą siektume gauti orų atlygį. Turėti darbą mums jau savaime atlygis, nes, matyt, daugelis dar gerai prisimena laikus, kai sandalų prakirptais galais neturėjo gal tik įmonių vadovų, kolūkių pirmininkų ir vyriausiųjų specialistų vaikai. Ar tai padarė mus nelaimingais? Kažkaip traumavo?
Nebent traumą reikėtų suprasti kaip tarybinio žmogaus žymą bet kokia kaina atsilaikyti, išstovėti, nepalūžti. Kariauti gyvenimą. Be karo už išlikimą nemokėti būti laimingu, apie ką rašo naujosios kartos rusų ir baltarusių rašytojai – Vasilijus Šukšinas, Svetlana Aleksijevič – apmąstę tarybinio žmogaus, ugdyto būti didvyriu, mentalitetą.
Ar ne iš to susirūpinimo, susikaupimo minos mus atpažįsta užsienio viešbučiuose ir sveikinasi rusiškai, net, jeigu ant veido neturim nė lašo grimo ir vilkime paprasčiausius drabužius be blizgučių.
Kodėl apie tai rašau, kai dažnuose namuose dabar čeža spalvotas dovanų popierius, o iš virtuvės sklinda dieviškas imbiero ir cinamono kvapas? Kodėl nepasakoju apie stebuklingus kalėdinių kojinių prisipildymus plančetais ir aifonais, žmonių kalba vidurnaktį prabylančius mėsinius galvijus (limuzinus, aubrakus, galovėjus ir šarolė)? Nekalbu apie lašišą, troškintą tupperware puode, ant archaiško, šienu dengto Kūčių stalo, tamsoje į atokius gimtuosius vienkiemius įsukančių mašinų šviesą? Apie paskutinę sugrįžtančią į kaimus (tegul tik šventėms) kartą, apie tai, kad tų sugrįžtančiųjų automobilių žibintai vis dažniau atsispindi tuščiuose pakelės trobų languose?
Nes šventės yra tik ritualas. Šviečiantys stulpeliai pakelėje, kad nepasimestume. Gyvenimas gyvena kasdienybėje.
