Nuo kitų metų Rugsėjo pirmosios mokyklose atsiras nauja disciplina – gyvenimo įgūdžių pamokos.
„Šia gyvenimo įgūdžių programa siekiama padėti vaikams, paaugliams ir jaunimui pasirengti gyvenimui, suteikti žinių, nuosekliai ugdyti vertybes, nuostatas, elgesį, kuris padės laiku atpažinti ir patiems arba su kitų pagalba įveikti įvairius gyvenime kylančius iššūkius. „Gyvenimo įgūdžiai“ kiekvienoje klasėje apims šias temines sritis: socialinis ir emocinis ugdymas, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencija, patyčių ir smurto prevencija, savižudybių prevencija, lytiškumo ugdymas, sveikatos ugdymas, pirmoji pagalba, žmogaus sauga“, – skelbiama išplatintame pranešime spaudai.
Ką tai reiškia? Ar tai, kad mes savo vaikams nesugebame išaiškinti elementarių dalykų, todėl skiriami papildomi milijonai iš valstybės biudžeto, ar tai, kad vis dėlto pagaliau tampame sąmoningesni ir mokyklose imami dėstyti „gyvenimiški“ dalykai, ne tik sausi skaičiai, taisyklės ir faktai? Bet kokiu atveju, tikiu ar bent tikiuosi, kad šie milijonai, investuojami į mūsų vaikų sąmoningesnę, sveikesnę ateitį, bus leidžiami ne veltui.
Esu užaugusi pedagogų šeimoje. Sakyčiau – net giminėje. Todėl retai kada sutinku su nuomone, esą „mokykloj neišmokė“, „kur žiūrėjo mokytojai“, „o tai kaip auklėtoja nepastebėjo“… Šiek tiek piktina ir įvairios pokalbių laidos, kuriose diskutuojama apie patyčių išsekintus vaikus ar smurtą mokykloje: jose kaltinami išskirtinai mokytojai. Nuo vaikystės mačiau ir kitą mokytojų pusę. Jie nėra visa matantys, visa galintys. Fiziškai nėra įmanoma aptupinėti kiekvieną vaiką, o ką moksleiviai veikia eidami į namus, už klasės ribų, pamatyti praktiškai neįmanoma. Pamirštama, kad tam yra šeima – pagrindinė institucija, kuri privalo padėti išmokti, privalo pastebėti ir sužiūrėti. Nes šeimoje yra vienas-du-trys vaikai, o ne dvidešimt penki.
O bet tačiau…
Mūsų visuomenę sudaro ne tik tokie tėvai, kurie pastebi, kurie rūpinasi vaikų psichine, emocine sveikata, bet ir tokie, kuriems nelabai įdomu, ar atžala pavalgė, ar jai nešalta su sportbačiais žiemą ir ar ji apskritai į tą mokyklą nueina. Todėl tokios „gyvenimo įgūdžių“ pamokos šiems vaikams bus itin naudingos: galbūt jie sugebės padėti ne tik sau, bet dar ir namiškiams. Iš tiesų džiugina, kad pagaliau tam pribrendome ir vaikai išgirs rimtų patarimų, kurie galbūt net išgelbės kažkam gyvybę.
Nes Lietuva pagal savižudybių skaičių vis dar pirmauja Europos Sąjungoje, nors po truputį situacija ir gerėja. 2010 metais šalyje registruota 1018 savižudybių. 2021 metais fiksuota jau beveik per pusę mažiau – 565 savižudybės: nusižudė 126 moterys ir 439 vyrai. Dar prieš metus – 2020 metais – buvo 607 savižudybės (133 moterys ir 474 vyrai), 2019 metais – 658 savižudybės (119 moterų ir 539 vyrai). Baisiausia yra tai, kad savižudybės fiksuojamos jau nuo 10 metų amžiaus…
Nemanau, kad dėl to yra kalta švietimo sistema, tačiau prie prevencijos ji prisidėti gali. Nes kone kasmet išgirstame apie paauglį, pakėlusį prieš save ranką, kaip vėliau paaiškėja – neištvėrė bendraamžių patyčių ar smurto šeimoje.
Tad visai logiška, jei paaugliams būtų dėstoma, kaip atpažinti depresijos požymius ir padėti sau. Kaip pamatyti, kad bendraklasis yra prislėgtas, kenčia nuo patyčių ar jį skaudina problemos šeimoje. Paauglys paaugliui galbūt ir nepagelbės, bet pastebėjęs, kad draugas jaučiasi blogai, galbūt apie tai papasakos savo mokytojui, tėvams, o šie vaiką nukreips pas specialistus.
Beje, turėdama galvoje baisią savižudybių statistiką, sutinku ir su tuo, kad reikia mažinti atskirtį tarp to, kas „vyriška“ ir „moteriška“. Ne, verkti nėra nevyriška ir guostis ar išsikalbėti – taip pat. Todėl gana logiška ir mokykloje berniukams priminti, kad jie gali bet kada pasikalbėti su tėvais, mokytojais ar ugdymo įstaigoje dirbančiais psichologais. Tai nėra gėdinga, tai gali išgelbėti ne vieną gyvybę ar bent prisidėti prie geresnės vaiko savijautos.
Kalbu daugiausia apie psichologinę vaikų būseną, tačiau pagal šią programą, skelbiama, mažieji bus mokomi ir, pavyzdžiui, pasimatuoti temperatūrą ar susitvarkyti nubrozdintą kelį. Manyčiau, kad dar privalomai reikėtų mokėti daryti dirbtinį kvėpavimą bei nusimanyti apie kitus pagrindinius, gyvybę galinčius išgelbėti veiksmus. Ir juos nuolat kartoti, o ne vieną kartą paminėti ir pamiršti.
Programos temos skamba gerai, telieka tikėtis, kad taip pat gerai ji bus išdėstoma ir taps naudinga kiekvienam iš mūsų ir taps ne tik pliusiuku pažymių knygelėje.
