Ar kada buvote „Baltų sode“?

Ar kada buvote „Baltų sode“ ir matėte pražydusią akmens rožę?…
Šis sodas visiškai kitoks, kaip ir jo sumanytojas gydytojas Kęstutis Pangonis.

Jei kas pasiūlytų nuvažiuoti į daktaro Kęstučio Pangonio sodą, įdomu, kurgi jūs jo ieškotumėte: Giedraičiuose, Molėtuose, Alantoje, o gal Utenoje? Sąmoningai išvardijau keturis jo darbo vietų taškus. Pirmiausia, baigęs Kauno medicinos institutą, jis dirbo Giedraičių ligoninės gydytoju, o nuo 1976-ųjų iki 1991-ųjų metų – Alantos ligoninės vyr. gydytoju, paskui, iki 1999-ųjų, buvo Molėtų centrinės ligoninės vyr. gydytoju, o iki dabar dirba gydytoju Utenos ligoninėje. Turbūt vienodai jį pažino alantiškiai ir molėtiškiai, o tie, kuriems neteko pakliūti į gydytojų rankas, jį vis tiek įsiminė iš dalyvavimo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, nes jam teko būti Alantos apylinkės ir Molėtų rajono Sąjūdžio tarybos pirmininku.
Taigi, gražiausi, pilni veiklos metai buvo tuomet, kai gydytojas su šeima gyveno Naujasodyje, kur gimė ir augo vaikai, kur Naujasodžio pradinės mokyklos mokytoja dar dirbo ir jo žmona Danguolė… Užaugus vaikams ir nebelikus ankstesnių darbo vietų, teko keisti ir gyvenamąją vietą, tad šiuo metu gydytojas gyvena Utenoje. Tačiau šiame mieste nerasite daktaro įkurto sodo, vadinasi, ieškojimams lieka Molėtų rajonas, tikėtina, Alanta. Važiuodami nuo Molėtų link Alantos, pravažiavę Avilčius, nepralėkite – čia jus pasitiks įvairaus dydžio akmenys – paminklai, kviečiantys į ,,Baltų sodą’’.
„Baltų sodas“ ir yra daktaro Kęstučio Pangonio sugalvotas atminties ir padėkos parkas mūsų tautai.
Kai prieš 16 metų jis nusipirko 2 ha žemės gabalėlį, galvojo pasodinti ąžuolų giraitę. Prisirinko gilių iš visos Lietuvos ąžuolų galiūnų ir pasodino savo darže, Naujasodyje. Sako, žemė buvusi labai gera, ir ąžuoliukai beveik 100 procentų sudygę, juos jis ir perkėlęs į šį parką. Kai Lietuva minėjo savo 100-metį, o daktaras 70-metį, tuomet ir pastatė pirmuosius paminklus – Vytį ir Ąžuolo lapą. Po metų pastatė Ratą Lietuvos istorijai, o šiemet didžiausią dėmesį skyrė baltų tematikai. Atsirado masyvūs paminklai, viename jų – baltų gentys XII a. su akmenyje iškaltu žemėlapiu, kitame – paminklas Latvijai, kiek tolėliau – Lietuvos tautai su iškalta Vinco Kudirkos ,,Tautiška giesme’’ – Lietuvos himnu, atskiri paminklai, simbolizuojantys Lietuvos kančią ir Viltį, įprasminti Rūpintojėlio ir Angelo skulptūrose..
Pasak Kęstučio Pangonio, į šį parką investuojančio savo idėjas ir lėšas, „Baltų sodo“ pagrindinė mintis yra papasakoti apie baltų tikėjimą, kuris buvo pirmapradis lietuvių tikėjimas, turėjęs ilgą istoriją, todėl ir įvardijamas „Baltų tikėjimu“, nes pagonybė – bendrybė, o baltų tikėjimas buvo genties vienybės pagrindas, jėgos centras. Nepaisant to, kad šis tikėjimas kito, jis tebėra svarbus žodžio vidine atspara ir jėga visam gyvenimui. Europoje, pasak K. Pangonio, jis yra geriau suprantamas, todėl tikėtina, kad „Baltų sodas“ paskatins labiau domėtis ir mus pačius savo tautos prigimtine kultūra.
Negailėdamas nei laiko, nei pinigų, gydytojas K. Pangonis ir toliau puoselėja mintį, kaip plėsti šio parko idėją, todėl ateityje tikisi, kad atsiras koks statinys-pastogė, bus galima čia paskaityti poeziją ar kokį koncertą surengti. O jam pačiam šis parkas jau pasitarnauja kaip giminės susibūrimo vieta. Tai reiškia, kad pirmiausia čia renkasi žmonės iš Radviliškio, Varnių, iš kur kilę Pangoniai, jų vaikai su šeimomis, gyvenantys Vilniuje, ketvertas anūkų.
Savaitgaliais, kai tik yra galimybė, daktaras atvyksta iš Utenos ir darbuojasi palei tvenkinius, minimalistinėmis priemonėmis ir fizine jėga bando palaikyti tvarką savo įkurtame sode. O juk būtų puiku, jei kas nors draugiškai padėtų ir žolę nušienauti, ir palaikytų tvarką. Juk jau dabar parkas galėtų pasitarnauti kaip erdvė edukacinei veiklai ar istorijos pamokai…
Pirmas įspūdis, dirstelėjus į parką, gali ir ne visiems patikti, nes primena paminklus kapinėse, tačiau, paskaitęs tekstus, supranti, kad čia surašyta mūsų tautos istorija paprastuose lauko rieduliuose būtų sunkiai įskaitoma, todėl kaip tik toks pasirinkimas ir pasiteisina, galvojant apie išliekamąją žodžio – istorijos vertę. Kol kas pora skulptūrų – dekoratyvinė Akmens rožė ir suolelis „Baltų sodas“ yra uteniškio Rimanto Greičiūno kūriniai. O pagrindinis paminklų ir skulptūrų autorius, išpildantis daktaro norus, yra skulptorius Valentinas Šimonėlis, kurio sukurtas paminklas lietuvių ir lenkų pergalės Žalgirio mūšyje 610-osioms metinėms paminėti neseniai nukeliavo į Griunvaldą Lenkijoje.