„Niekam neleisiu vogti“ – viename interviu pareiškia naujoji premjerė Inga Ruginienė. „Vogti neleisiu“ – girdėjome ne kartą sakant merui. Nei koalicijos sutartyje, nei partijų programose neužtikau, kad, gavę teisę valdyti, nevengs šių negerovių. Tiesa, kokias vagysčių formas žada užkardyti įvairaus lygio valdžios, nedetalizuojama. Galime tik spėlioti. Tikriausiai kalba eina ne apie vištos ar dviračio pasisavinimą. Ir ne karvės. Procesas daug įmantresnis.
Iš patirties žinome, kad tradicinė vogimo sąvoka seniai išėjo iš teisinio apibrėžimo ribų. Dabartiniai mastai nepalyginami su tuo, už ką žmonės sodinami už grotų ir dėl ko tokie asmenys netenka garbės bei užtraukia gėdą giminei ir artimiesiems.
Visgi yra žmonių, kurių tiesiogine prasme vagim nepavadinsi, tačiau pagal esmę tai tas pats. Skiriasi tik pasisavinamų objektų apimtimis ir specifika. Jie turi aukštą statusą visuomenėje, ištobulintą kvalifikaciją, yra išsimokslinę, užima svarbias pareigas, turi pažinčių partijose bei tarp politikų. Jiems sunkiai pritaikysi „baudžiaką“: vienų paliesti nedrįsta teisėsauga, kiti blogus darbus moka paslėpti, žino, kaip apeiti įstatymus, randa užtarimą. Tai žemgrobystės, visuomeninio turto užvaldymo, visokio plauko baltcap-ai, įtartino privatizavimo atvejai, įvairios korupcinės schemos, sąmoningai nenaudingi viešajam interesui sandoriai. Girdisi, kad Seime bus svarstomas vagių išteisinimo įstatymas. Juo gelbės „čekiukininkus“.
Dažnai pagalvoju, kokia galėtų būti Lietuva ir kaip joje gyventų žmonės, jei ne sprendimus priimančiųjų klaidos bei sąmoningas ar nesąmoningas kenkimas.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, jų yra ir pas mus. Jei vienas važiuoja, o kitas priverstas mokėti, argi ne vagystė? Čia atsiranda dar viena galimo nesąžiningo veikimo grandis. Ne be reikalo savivaldybė suskato įvesti kontrolierių institutą. Sunkiai suprantama, kodėl keleivių vežiojimą iš verslo ji perėmė sau, kai tokia veikla nėra biudžetinė sritis. Atrodytų, sudarei paslaugos teikimo sutartį, kontroliuok vykdymą ir taškas. Kam tos sunkiai protu suvokiamos, visiškai nepagrįstos išlaidos?
Antra, jeigu išsimokslinęs aukštų kompetencijų žmogus konkurse į pareigas turi užleisti pirmumą partiečiui ar šiaip vienos ar kitos grandies vadovo nužiūrėtam asmeniui, argi ne sukčiavimas? Deja, konkurencija dėl postų nėra susijusi vien tik su karjeros ambicijomis. Tai ne tik pareigų vagystė, bet ir Valstybės tarnybos diskreditacija!
O anekdotu tapusi dvidešimt penkių turistų priviliojimo schema – vyšnia ant torto – užsakymas parengti anykštėnų kortelės koncepciją. Tokį dokumentą galėčiau surašyti už vieną eurą – biudžete liktų keli tūkstančiai. Kodėl visi pamiršta vargšę varlytę, kurios „būsto“ sąlygoms ar globai išleista virš šimto tūkstančių biudžeto ir dukart tiek ES pinigų? Jeigu projektas baigtas, visuomenė turi išgirsti apie pasiektus tikslus ir gautą naudą. Jei naudos šnipštas – būtina įvardinti kaltus asmenis ir pradėti teisinį žalos biudžetui išieškojimą.
Toliau. Valdžios įstaiga perka strateginių planų sudarymą, netgi mokesčio už šiukšles paskaičiavimą. Kodėl prisireikė pirkti darbą, kuris pagal funkcijas priklauso savivaldos institucijai? Ar ne vagystė, kai šimtai tūkstančių biudžeto pinigų gal ne į kišenę, bet paleidžiami vėjais?
Na ir pabaigai klausimas, nesusijęs su negatyvu – labiau su nerimu. Ar gali pasveikti ligonis, gavęs vieną penicilino dozę? Turbūt, nelabai. Gydytojas patars pašalinti žalingus veiksnius, ieškos ligos priežastis, paskirs gydymą, sunkesniu atveju pasiūlys operaciją.
Socialiniame tinkle meras, pristatęs prastą demografinę padėtį, meta gelbėjimosi ratą jaunoms šeimoms. Tam pirmam būstui įsigyti pasiūlo dvylikos tūkstančių eurų kompensaciją. Tokie pinigai lyg ir nebloga paskata. Visgi ar pakaks tokio, sakyčiau, epizodinio dėmesio? Mano manymu, reanimuoti ligonį reikės didesnių pastangų.
Nei viena jauna šeima nesistatys namo, nepirks buto, jei Anykščiuose nebus padoriai apmokamo darbo, nešvies karjeros galimybės. Nebus gyvenimui pritaikytos aplinkos, gero susisiekimo. Niekas neliks kaime, jei čia neveiks vaikų darželis, mokykla, sveikatos priežiūros įstaiga. Vien parama būstui visų lūkesčių neišspręs, nebent paskatins judėjimą rajono viduje. Visų pirma reikia atsakyti, kodėl pas mus vidutinis dirbančiųjų atlyginimas, nedarbo lygis rajonų lentelėje yra arti galo? Kur to atsilikimo priežastys? Gal čia yra dalis atsakymų, kodėl jauni žmonės, nepaisant gražių šūkių ir šviečiančių lazdų, čia nepasilieka.
Taigi, kosmetinių priemonių aiškiai nepakaks, reikalinga rimta kompleksinė programa, kurioje būtų numatytos logiškos priemonės, ji būtų paremta finansiniais resursais. Tik tuomet galim tikėtis rezultato. Tik tuomet žmonės matys valdžios ketinimą kažką keisti. To ir linkiu.
