Asta Medinienė velia puikiausius veltinukus. Autoriaus nuotr.
Asta Medinienė – ukmergiškė, gyvenimo vėjų ir vėjukų švelniai atblokšta į Svėdasus. Daugybę metų ji yra bibliotekininkė, keturių žavingų dukrų motina, jautri neteisybei, mylinti gamtą, reto darbštumo uogautoja, keliautoja ir veltinių gražumynų kūrėja.
Prieš kelerius metus visa esybe pasinėrusi į vėlėjos darbus, metusi laisvę ribojantį darbą bibliotekoje, šiuo metu bibliotekos erdvėse surengė veltinio dirbinių parodą.
Didžioji paroda
Užsukę į biblioteką ir pamatę Astos sukurtas grožybės, žmonės stebisi, negaili gerų žodžių meistrei, nori tais praktiškais darbais pasipuošti. Kiti stebisi, gėrisi – ar tai Asta padarė. Veik sunku patikėti, kad tokios meistrystės pasiekė, kad Svėdasuose tikriausia veltinio meistrė gyvena. Parodoje kelios dešimtys ne tik gražių, bet ir praktiškų dirbinių. Dekoratyvinių, praktiniam naudojimui netinkamų daiktų čia nerasi.
Ir man į tas grožybes žvelgiant poetinės pajautos sukyla. Linksma spalvų paletė, darbeliai praktiškai juodi, pilki, rudi, tamsiai žali ar žaismingi rožiniai, raudoni, melsvi, daugelis nuvelti keliais tonais, tikriausiu margumynu. Įvairios ir formos – veik ūkiški klasikinių formų veltinukai su aulu ir kaip karalaičių kurpaitės – elegantiškos storo veltinio tapukės su grakščiais ūsais pakulnėse, kad patogiau būtų apsiauti bei nusiauti. Mažyčiai veltinukai vaikams, veikiau klasikinės šlepetės. Solidžiai rimti ir įvairiais paveikslėliais, dekoru palinksminti tapukai: vieniems ant nosių zuikučio snukutis, pora dantukų, ūsuotais žandukais ir žvitriomis akelėmis šypsosi, kitą porą pažinsi, mat ant vieno nosies šunelis, ant kito – kaulas, dar vienos noselės išsiūtais žirgeliais papuoštos, kitos baltiškais ženklais išmargintos. Žiedeliai, boružėlės, paprastos sagos, žvaigždelės, širdelės…
Veltinės kepurės į pirtį einantiems ir skrybėlaitės. Tokios klasikinio stiliaus, panašią ir Anglijos karalienė nešioja, įvairių spalvų, atspalvių, juostutėmis, roželių bei kitokių gėlių veltais žiedais papuoštos. Šamaniška kepurė ilgomis ausimis ir keliais ragais paženklinta, svėdasietiška – su miestelio herbu, veltinio pilkume spindinčiu, dar vieną puošia delfino siluetas, o jo uodega į viršugalvio kutus išsišakoja. Dar skraistės, kilimėliai ir plono veltinio pirštinaitės, elegantiškos, iki pat alkūnių užsimaunamos.
Pradžių pradžia
Vėlėja iš pačios gražiausios Aukštaitijos, iš nedidelio kaimelio netoli Ukmergės, kur aplinkui kalnais kalneliais pasaulis banguoja, ošia šilai, stūkso paslaptingas piliakalnis. Iš pasakos, kurioje dar ir močiutė dainas dainuodavo, legendas apie piliakalnio poną pasakodavo. Pradinė mokykla taip pat buvusi senovinėje kaimo gryčioje, vidurinę baigė Želvoje. Mokytis išvažiavo į sostinę, kylant tautos sąjūdžiui, gimstant laisvai Lietuvai, Vilniaus kultūros mokykloje tapo diplomuota bibliotekininke, o darbo paskyrimas 1990 m. rudenį apsigyventi Svėdasuose lėmė. Svėdasuose, jau vos atvykus, patiko, svėdasiškiai pasirodė kupini džiugesio, liūdesiui nepasiduodantys. Vėliau pažino ir daugiau svėdasietiško būdo spalvų. Atvyko ilgam, mat čia ištekėjo ir iki šiolei tebegyvena.
Žingeidumas, prigimtyje slypintis noras išmokti lėmė, kad iš miestelio sumaniųjų moterų daugelio naudingų dalykų išmoko. Kaimynė Genutė Martinonienė išmokė vilnas verpti, Dalia Rimkienė bitininkauti pamokė. Velti pabandžiusi savarankiškai, tiesiog pasižiūrėjusi internete surastų filmukų apie šį amatą. Pirmosios nuveltos tapkutės buvo tokios mielos, daug į jas širdies ir vilties sudėta, kad dukrelės pasidalyti negalėjusios.
Taip jau gyvenimas susiklostė, kad bene prieš septynerius metus išėjo iš darbo bibliotekoje. Ir anksčiau buvo nelengva – tiesiog neįmanoma, tikriausia kančia sėdėti gražiausiomis dienomis su popieriais ir popieriukais. Tiesiog beprasmybei tarnauti, kuomet saulė dangumi ritinėjasi, kuomet pačios gražiausios valandos darbuotis darže, rinkti miško gėrybes.
Nors tarpukariu Svėdasai garsėjo kaip kurpių miestelis, tačiau ne taip jau lengva buvo surasti vėlimui reikalingų kurpalių. Susiieškojo, gavo iš garsių meistrų – Baskučio ir Grižo palikimo, retos elegancijos, gelsva politūra dengtų … Ant jų ir klijavo, tempė, lygino, brūžino drėgną vilną, vėlė vis į storesnį sluoksnį, pirmiausia taputes, o tik po kelerių metų pabandė kepuraites, dabar, pagelbstint išmanioms dukroms – ir pirštinaites.
Meistrystės žavesys ir mugių magija…
Smagu keliauti į šventę, į tolimus miestus, spręsti kainodaros klausimus. Smagu lankytis Vilniuje, Kaziuko mugėje. Bet brangus mokestis už vietą, už teisę prekiauti. Mažuose miesteliuose, atlaiduose pasistato prekystalį ir veltui, nors didesniuose miestuose, net ir miesteliuose valdžia bando apmokestinti kiekvieną. Iki tol pakakdavo įmesti pinigą į rinkliavos bažnyčioje lėkštelę ir jausdavaisi atsiteisęs. O dabar…
Asta pažymi, kad namuose prie jos darbų prisideda ir dukterys. Diana velia veltinukus patiems mažiausiems, Vaiva – elegantiškųjų pirštinaičių gamybos meistrė, Renata ir Austėja gaminius dekoruoja „sausuoju būdu“, o meistrės motina Benedikta išlygina. Vyras Albertas taip pat prisideda – paruošia palapinę prekybai, nors į muges dažniausiai keliauja su bičiule juvelyre. Namuose įrengtose dirbtuvėse gimsta įvairių formų veltiniai, juk žmonių pėdos labai skirtingos, skirtingi ir pageidavimai užsakomiems veltinukams. Meistrei ir visoms pameistrėms daug džiaugsmo, kai pasiseka sukurti ką nors naujo, dar gražesnio, tobulesnio.
Nors darbas reikalauja didžios kantrybės, stiprių rankų, tačiau Astai džiugu, kai gaminys pasiseka, kai darbais džiaugiasi, naudojasi daugybė žmonių, džiugu, kad ji laisvas žmogus, kad gali užsiimti mėgstamu darbu, keliauti po muges, pažinti Lietuvą ir bendrauti su daugybe nuostabių žmonių.
