Atgarsiai po ūkininkų protesto (Rievės, 2024-02-09)

Virš 1200 ūkininkų traktorių iš visos Lietuvos Vilniaus centre parodė, kad žemdirbiai – drąsūs streikininkai, mokantys už save ir už savo teises taktiškai pakovoti.
Rezultatų ūkininkai palauks iki kovo pabaigos. Priešingu atveju dar kartą sugrįš, ir ne su taikiu protestu, o jau su grasinama nepaklusnumo akcija, kai blokuos kelius, trukdys eismą, gal net kelias priekabas mėšlo išpils…

Vykusio protesto dienomis pačiose įvairiausiose žiniasklaidos priemonėse ir kone kas valandą nuolat skambėjo žodžiai: žemdirbys, ūkininkas, traktorius. Pagaliau ir į jį – žemdirbį – kažkas atsisuko, kažkas pamatė. Išgirdo eilinis didmiesčio žmogus, gal net nė karto gyvenime nė nesusimąstęs, tai iš kur gi tas sviestukas ir gardi duonelė atsiduria ant stalo… Tiesa, šią savaitę Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė vėl „numušė ūpą“ pieno sektoriaus ūkininkams, pasakydama maždaug taip: „Kažkas rekomendavo investuoti į sviestą. Jei nebus krašto gynybos, nebus ir sviesto“. Juk vyriausybės ir seimūnų skuboti sprendimai ir sukėlė ūkininkų priešpriešą.
Vykusio ūkininkų protesto metu vienas kitas „žinovas“ bandė pirštu rodyti į galingus traktorius – neva štai, žiūrėkit, kokiais „prabangiais“ traktoriais važinėjasi, o dar kažko jiems negana. Bet juk tie traktoriai – ūkininkų kasdienė darbo priemonė. Jei mobilusis telefonas, kompiuteris pasensta, tampa nesaugus dirbti, argi mes nesistengiame jo pakeisti kitu – naujesniu, saugesniu, geresniu, galingesniu, ypač jei tai – darbo priemonė, su kuria uždirbame pinigus?

Ūkininkai perka traktorius ir iš savo lėšų, o jei silpnesnio galingumo traktorius įsigytas „už paramą“, kaip vėlgi vienas kitas Vilniaus „ekspertas“ priekaištauja, tai čia reikia paaiškinti, kad Europos Sąjungos projektai technikai įsigyti, ūkiui modernizuoti yra gana sudėtingi ir ne kiekvienam taip lengvai „įkandami“ – ne vienas ūkininkas, planuodamas pretenduoti į paramą, samdo specialistus, kurie padėtų parašyti paraišką, ilgai skaičiuoja, ar turės pradinį įnašą, ar tikrai pajėgs kasmet mokėti už technikos draudimą, ar galės įgyvendinti daugybę sąlygų pagal privalomą vykdyti verslo planą, nes jei tik ko nepavyks įgyvendinti, sutartyje tiek sankcijų įrašyta, ir tokiomis sumomis, kad maža nebus… O kas gali garantuoti, kad toliau ūkininkaujant nesutriks sveikata, kad nepasikeis kokie įstatymai, ir verslo planą pavyks įgyvendinti sklandžiai? Juk tiek projekto įgyvendinimo, tiek kontrolės terminas dažniausiai – net keleri metai. Įtampos, rizikos yra ir ūkininko kasdienybėje.

Vykdomo žemės ūkio projekto kontrolės lygis toks, kad nemažai vyriausiųjų ūkininkų net nebando pasinaudoti europine parama technikai įsigyti ir savo nedideliam ūkiui modernizuoti – jie kaip dirbo sunkų darbą, taip ir dirbs, nes persiorientuoti yra per sunku… Jie taip ir kalba: „kiek jau mums beliko…“ Atsisakytų, bet taip lengvai visko, turėdamas ūkį, nemesi. Iš valdiško darbo gali išeiti per dvi savaites, viską palikęs. Iš ūkio taip lengvai neišeisi, galvijų nešertų nepaliksi… Be to, ir sankcijos po sankcijų atkeliaus grasinimais, raštais, baudomis…

Reikia techniką taisyti, arti, sėti, purkšti, derlių nuimti, grūdus išvežti, kultivuoti, sėją planuoti, deklaruoti… Ir jau nė nekalbėsime apie nenuspėjamus orus Lietuvoje, kur tai skandina, tai džiovina.

Grįžkime prie „pavydėtinos“ (nes kai kurie taip galvoja) paramos. Paprastai paramos dalis žemės ūkyje būna apie 40–60 procentų, o likusią dalį ūkininkas turi turėti pats arba šias lėšas pasiskolinti iš banko.

Be to, Nacionalinė mokėjimo agentūra periodiškai tikrina visus, gavusius ES paramą. Žurnalų pildymai, augalų apsaugos priemonių laikymo ir naudojimo griežta kontrolė – apie tai žino tik dirbantys žemės ūkio srityje, bet gaila, kad kritikuoja tie, kurie nė nenutuokia, kas yra žemdirbystė, ir kiek joje yra biurokratijos šiais laikais.
Koja kojon su modernumu jau eina dažniausiai tik jaunieji ūkininkai, nes pačiai vyriausiai ūkininkų kartai sveikata nebeleidžia tiek rizikuoti ir mokytis įmantrių naujovių, kaip, tarkim, suprogramuoti kompiuterinę įrangą traktoriuje, kad lėkščiuojant žemę diskiniu skutiku nereikėtų laikyti vairo rankomis – kad būtų lengviau dirbti. Arba kaip galima būtų paleisti agrodroną, kad pasėtų smulkių sėklų augalus, be to, kaip tuo agrodronu išpurkšti augalų apsaugos produktus būtent ant savo dirbamo lauko, ir nė centimetru į šoną link vandens telkinio, nes už tai vėl būtų bauda. Žinoma, pirmiausia dar ir kursai specialūs turi būti baigti – bet kuris sumanęs negali pilotuoti agrodrono.

Reikia paminėti, kad dalis piktinasi, neva gi žemdirbiai ES išmokas už pasėlius gauna, iš to pragyventi galima. Bet tas išmokas ūkininkai sudeda atgal į žemę, nes reikia vykdyti aplinkai draugiškos žemdirbystės įsipareigojimus, pirkti trąšas, kad tas derlius apskritai nors šioks toks būtų. Beje, išmokų dydis Lietuvoje yra vienas mažiausių ES. O jei dar tūkstančiai eurų yra paimti kaip paskola už brangią techniką, pavyzdžiui, kombainą… Juk rankomis nebenukulsi keliasdešimties hektarų.
Tenka sutikti su teiginiu, kad Lietuva neturėtų tapti pigios gamybos šalimi, eksportuojančia neperdirbtą žemės ūkio produkciją, sau pasilikdama taršos produktus, nualintą dirvožemį ir gamtą. Šių klausimų sprendimas ir turėtų būti žemės ūkio politikos formuotojų prioritetine užduotimi.