Aušra Maldeikienė. Pirmajam turui pasibaigus

Kiekvienuose rinkimuose įdomiau ne tai, kas matoma plika akimi, o tai, kas išlenda kaip tendencija, kaip tam tikras iš pirmo žvilgsnio lyg ir netikėtas įvykių posūkis. 

Vakar dienos rinkimuose pamačiau du netikėtus ir tikrai nelauktus dalykus. Pirma, vietoje įprastos Valstiečių ir žaliųjų partijos sėkmės pirmosiomis valandomis po rinkimų, kai skaičiuojami nedidelių kaimietiškų apylinkių balsai, ir partija tuo metu paprastai surenka apie 10 proc. balsų, šį kart partijos kandidatas Z. Ropė iš karto pateko į autsaiderių gretas. Ką tai konkrečiai reiškia? Ar tai lėmė paties kandidato pilkumas ir neįtikimo lėkštumo šūkis už mamas (dėl Dievo, čia apie ką?), ar tai partijos prarandamos įtakos pradžia, kol kas pasakyti sudėtinga. Norint turėti aiškesnį atsakymą, būtų puiku turėti nepriklausomą politekonominį modernaus Lietuvos kaimo, koks jis susiformavo per pirmąjį Lietuvos dešimtmetį ES, tyrimą, bet, deja, bent aš tokio nežinau. Tad belieka spėlioti. Vis dėlto daugybė žmonių, kurie palaikė šios partijos inicijuoto referendumo idėją, nuo partijos pasiūlyto kandidato akivaizdžiai nusisuko. Dar blogiau, atrodo negautas net įprastas balsų skaičius. 

Kita tendencija daug gilesnė ir rimtesnė: nuosekliai nuo pat 2008 metų rinkimų auganti V. Tomaševskio įtaka. 2008 metais LLRA gavo 59224 balsus (4,79 proc. nuo dalyvavusių). 2009 metais prezidento rinkimuose kandidatas surinko 65255 (4,68 proc.) balsus, iš jų Vilniuje 23577 balsus (10,28 proc.) ir Vilniaus rajone 49,94 proc.. Klaipėdoje per 2009 metų Prezidento rinkimus jam savo balsą atidavė 1298 rinkėjai (arba 1,95 proc.). Po penkerių metų situacija pasikeitė iš esmės. 2014 metų prezidento rinkimuose p. Tomaševskis gavo 109627 balsus, iš jų Šalčininkų rajone 73,19 proc., Švenčionių rajone — 17,56 proc., Vilniaus rajone 53,48 proc.. Palyginkime: Vilniuje 2009 metais 23577 balsai, 2014 metais — 45182 balsai, t.y. prieaugis 21605 balsai arba beveik du kartus daugiau. Dar įdomesnė padėtis Klaipėdoje. Prie 2009 metais buvusių 1298 balsų prisidėjo 7941balsas, ir jau turime 9239 rinkėjus, kurie norėjo šalies prezidentų matyti Lenkų rinkimų akcijos vadovą (o tai 13,93 proc. šio miesto rinkėjų). Rinkėjų skaičiaus augimas Klaipėdoje — per 7 kartus. Sakyk ką nori, bet kurios partijos vadovas turėtų kuo didžiuotis. 

Kas lėmė tokį poslinkį? Galima eiti Lietuvoje įprastu keliu ir visas bėdas nurašyti nevykusiems, laisvės nemylintiems ir vis labiau kvailėjantiems rinkėjams. Galima vėl ir vėl tyčiotis iš Lietuvos lenkų ir rusų, be perstojo aiškinat, kokie tie neišsilavinę ir nieko nesuvokiantys primityvai. Graudu, kai tai daro Fb komentatoriai, paprastai jauni žmonės, kaip mums ilgai aiškinta, auganti Lietuvos demokratijos viltis. Deja, panašų mąstymą demonstruoja ir Lietuvos politologai. Pavyzdžiui, pirmadienį Delfi paskelbame Vladimiro Laučiaus tekste dėstoma, kad „ir tautinės mažumos, galbūt įkvėptos Rusijos imperijos atkūrimo, šįkart kaip niekad mobilizavosi ir masiškai nubalsavo už Valdemarą Tomaševskį. […] Tarp 110 tūkst. tomaševskininkų šįkart buvo nemažai tų, kurie nubalsavo už Donecko liaudies respublikos „vertybes“ ir žaliųjų žmogeliukų politiką.“ Ir retorinis klausimas „ O ar daug Lietuvoje atsiras norinčių balsuoti taip pat, kaip balsuoja Donecko liaudies respublikos avatarai?“ labai logiškas. 

Vis dėlto drįsiu užimti absoliučiai kitokią poziciją, kuri remiasi amerikiečių mokslininkų Darono Acemoglu ir Jameso Robinsono priimančių ir atstumiančių socialinių institutų teorija (palčiai ir nuosekliai išdėstyta mano „Melo ekonomikoje“). 

Lietuvos gyvenimo analizė leidžia manyti, kad Lietuvoje pasirinkta politinių ir ekonominių institutų (privačios nuosavybės, teismų, valdžios, švietimo ir t. t.) visuma [socialinis institutas — tai socialinės struktūros tipus formuojanti normų, vertybių, vaidmenų ir jų vietos visuma, kuri sudaro santykinai stabilius žmonių elgsenos modelius, leidžiančius jiems atitinkamoje aplinkoje spręsti esmines gyvenimo išteklių, asmenybės ir socialinės struktūros problemas] yra užsidarančio tipo ir atmeta vis platesnį žmonių ratą. 

Atviri, priimantys ekonominiai institutai suteikia galimybes ir skatina dalyvauti ekonominėje veikloje daugumą šalies gyventojų ir dalyvauti taip, kad jie galėtų geriausiai atskleisti savo prigimtinus talentus ir įgūdžius, taip pat rinktis taip, kaip jie pageidauja. Esminiai tokių institutų bruožai: apsaugota privati nuosavybė; nešališka teismų sistema; realiai veikianti viešųjų paslaugų, kurios leidžia žmonėms mainytis ir sudaryti sandorius, sistema; galimybė pradėti (ir palikti) naują verslą; galimybė pasirinkti specialybę. Jei šie institutai veikia ir veikia realiai, o ne formaliai (tai svarbiausia), tada jie neišvengiamai spartina ekonominę veiklą, produktyvumą ir ekonominę gerovę. Svarbiausia tokios teisės turi būti sudarytos daugumai visuomenės narių o ne vien elitui. Priešingai, išsunkiantys institutai konstruojami taip, kad mažos grupės savo reikmėms išnaudotų absoliučios daugumos žmonių išteklius. Tokie institutai neleidžia tinkamai apsaugoti nuosavybės teisių ir nekuria paskatų imtis aktyvios ekonominės veiklos. Pavyzdžiui, tai, jog Lietuvoje išskirtinai mažai verslo realiai taiko mokslo laimėjimus, rodo ekonominių institutų silpnumą. Labai dažnai konkuruojama ne produktyvumu, o pažintimis, priartėjimu prie politinės įtakos centrų ir anų prastai suderintų institutų toleruojamu bei palaikomu dirbtinai nupigintos darbo jėgos minimaliu atkūrimu per vadinamąsias socialines išmokas. Todėl produktyvesnis verslas dėl anksčiau minėtų priežasčių negali pademonstruoti savo efektyvumo, ir jį nustelbia politiškai palaikomas neefektyvus, „zombinis“ ir atgyvenęs verslas, kuris stabdo realų ir tvarų ekonomikos augimą. Alinantys ekonominiai institutai linkę veikti kartu su išnaudojančiais politiniais institutais, kurie leidžia sutelkti politines galias nedaugelio rankose, ir ta nedidelė ekonominio ir politinio elito grupė turi labai rimtų paskatų ir toliau palaikyti bei plėtoti išsunkiančius ekonominius institutus savo naudai, o gautus išteklius panaudoti savo politinei galiai toliau stiprinti.

Kodėl tokia ilga teorinė įžvalga, ko paprastai viešuose tekstuose vengiu?

Priežastis elementari, mat norisi priminti ir Lietuvos politologams, kad nuvaliotų banalybių kartojimas neduoda jokios naudos Tėvynei, o tik pastato jus į tų pačių jūsų taip nepagarbiai pašiepiamų vadinamųjų eilinių rinkėjų (beje, kas tai, vertinant profesionaliai? ) gretas. 

Jeigu Tomaševskio pergalę (o ji akivaizdi) vertinsime iš kitokios teorinės perspektyvos, deja, turime sutikti, kad ta išsunkiančių institucijų (ko vertos vien viešos pašaipos nacionalinių grupių atžvilgiu) erdvė vis labiau apima ir mūsų valstybės tautines grupes, gerokai nuskurdintas jau ir anksčiau, tarkime, perkeliant lietuviškų senelių žemes arčiau Vilniaus. 

Rimtai įspėju: jeigu iš esmės nekeisime savo santykio su tautinėms Lietuvos mažumomis mūsų valstybės laukia labai rimtos bėdos, kurių grasinimais ir patyčiomis tikrai neišspręsime. Visiškai sutinku su Egidijus Nasevičius, kad V. Tomaševskio gauti balsai yra kaip tik protesto prieš tautinę politinę sistemą balsai. E. Nasevičius rašo“ jei politinis establišmentas tautinėms mažumoms siūlo tokį, neva, vakarietišką demokratijos modelį, kuris yra dabar, tai natūralu, kad jie rinksis rytų propaguojamą su sovdepine reanimacija, nes ten jie turi didesnes galimybes politiškai. Aišku, galima kaltinti vien tik Kremlių, bet to veikla nebūtų sėkminga be situacijos čia“.

Aš savo ruožtu pabrėžiu, tai pirmiausia vidinė Lietuvos problema, o ne išorinė. Ir jeigu jos nebus sprendžiamos šalies viduje, jos gali būti išspręstos nedraugiškos kaimynės pajėgomis. Net gerokai galingesnės valstybės žlunga, jeigu negeba pasiūlyti atviros prieigos prie politinės ir ekonominės galios savo mažumoms.

Dalia Grybauskaitė pirmame ture gavo 23,93 proc. registruotų rinkėjų balsų. Skirtinai nei Rasa Juknevičienė nedrįstu tvirtinti, kad tik šitie 24 proc. yra tikroji Lietuvą mylinčių žmonių grupė. 

Pačios kandidatės kalbos, kad už ją nebalsuojama todėl, kad ji yra rimta politikė, nepataikaujanti masėms ir darantis tai, kas reikia, bent man geriausia paaiškina, kodėl vis dėlto už ją nebalsavau ir nebalsuosiu. Kaip bežiūrėsi, ji nesugeba paaiškinti, kodėl tai, ką ji daro, yra geriausia , ką gali gauti Lietuva. Net Europos Komisija Lietuva Europos Sąjungoje išskyrė kaip valstybę, kuri krizės naštą perkėlė tiesiogiai ant eilinių neturtingiausių gyventojų pečių. Pati Prezidentė per tuos sunkius, kaip ji sako, krizės metu praturtėjo 850 tūkst. litų. Gal turiu suprasti, kad sąžininga politika yra ta, kur vis didesnė atskirtis ir vis didesnis žmonių, sunkiai prognozuojančių savo ateitį skaičius? Jūs tuo tikite? Aš ne. 

Prezidentė aiškiai demonstruoja, kad esama padėtis ir per jos valdymo metus prarastos 200 tūkst. darbo vietų yra rimta nepopulistinė politika. Priešingai nei teigia daugelis ir pati prezidentė , manau, kad tokia politika nėra „ta, kurios pirmiausia reikia Lietuvai ir jos žmonėms“, o yra totaliai nevykusi. Bet apie tai plačiau kitame tekste. 

Pabaigai apie debatus, jeigu sukrečiančiai nuobodžius atsakinėjimus prie lentos, kai pradinukas lemena pasiruoštas pamokėles prižiūrimas akylo vidutinių gebėjimų mokytojo, galima vadinti debatais. Šiaip tos paruoštos pamokėlės buvo rimtos ir nuobodžios, išlaikytos geriausioje sovietinės stagnacijos dvasioje. Biurokratų valstybė, diriguojant biurokratiniam laidos vedėjui, rinko savo biurokratinę galvą. Liberalai pasirinko rimčiausią biurokratę ir taip demaskavosi: visa ta jų kova už laisvę tėra žodžiai. 

Kaip bežiūrėsi, būtent debatų forma ir turinys tobulai parodė, koks yra tikrasis išsunkiančios demokratijos veidas.