Baisusis Mikė Pūkuotukas (Rievės, 2023-06-23)

Keistas reiškinys yra prabėgęs laikas – apie jį daug kalbama, ginčijamasi, studijuojama ir net kuriamos teorijos, kaip būtų galima juo keliauti, laiką lėtinti ar greitinti. Nugyventas laikas leidžia palyginti, kaip buvo seniau ir kaip yra dabar. Laikas praeitį dažo gražesnėmis spalvomis, nei buvo iš tiesų, net jei žinai, kad gyvenam geriausiu laiku, geriau nei kada nors anksčiau per visą Lietuvos istoriją. Juk niekada nebuvo tokio laiko, kad mūsų žemėje jau 70 metų nebūtų lietas kraujas, t. y. nebuvę karo ar rimtesnio sukilimo. Jau ne viena karta pasikeitė, taip ir nemačiusi visuotino karo. Tik tiems, kuriems labai nepasisekė, teko patirti Afganistano siaubą ar patekti į Prahos ar Budapešto „pavasarių“ malšinimus. Baisūs jų atsiminimai, aplaistyti ašaromis iš senstančių akių ir pažymėti kulkų randais kūnuose. Paliktų randų laikas taip ir nesugebėjo iki galo užlyginti, o ir laikas daugelį jų jau nutildė amžiams.

Vaikystėje, kaip atsimenu, vos ne kiekvieną dieną bėginėdamas po miškus, nejutau jokio pavojaus. Apie jokius pavojus negalvojo ir bendraamžiai. Rimčiausia grėsmė, kurios bijojom – nepasiklysti užklydus į nepažįstamą miško plotą. Dar vengėm šernų, ypač su jaunikliais. Jų saugotis mokė suaugę. Dar bijojom gyvačių, tačiau palaidi šunys prie sodybų gąsdino labiausiai.

Nebuvo jokios vilkų ar meškų baimės. Apie erkes net nėra ko kalbėti – iki pat paauglystės apie jas net nebuvau girdėjęs, o apie baisias jų platinamas ligas – juo labiau. Atsimenu, kad virš miškų skraidydavo „kukurūznikai“ ir kažką pildavo, o į pamiškes dardėdavo traktoriai su cisternomis ir purkšdavo krūmus. Sakydavo, kad nuo kažkokių kenkėjų. Gal ir ne nuo erkių, nes dabar tiek miškininkai, tiek aplinkosaugininkai bando įtikinti, kad nuo erkių miškų „prie ruso“ nepurkšdavo. Galbūt sekėsi, bet per gerus dešimt metų nei man, nei kam iš artimųjų su erkėmis susidurti neteko. Pasisekė kaip loterijos milijono laimėtojui, jei erkių nenaikindavo, o gal vis tik ne?
Tai kas atsitiko dabar, kad eiti į miškus pasidarė baisu? O leisti vienus vaikus į miškus atrodo kaip protu nesuvokiamas neatsakingumas. Juolab, kad žaliaisiais ir kovotojais už gamtą save laikantys šaukia, kad miškuose žvėrys išnaikinti, o ir patys miškai iškirsti. Turėtų būti saugu? Nejaugi taip atrodo tik dėl prabėgusio laiko savybės praeitį nuspalvinti gražesnėmis spalvomis?

Veidmainiškumas ir cinizmas muša tokius lygmenis, kad už kažkokio ąžuolo nukirtimą skaičiuojama šimtatūkstantinė žala gamtai, tačiau už žmogaus nužudymą ar sunkų kūno sužalojimą žala nelygintinai mažesnė. Tuo metu, kai kilo triukšmas dėl Vilniaus ąžuolo, kai nuomonę dėl jo pareiškė net Pirmasis asmuo, niekas net dešimtadalio to dėmesio neskiria dėl miškavežiais vežamų metrinių galiūnų. Ir tai – normalu. Neadekvatu būti asfaltiniu gamtos mylėtoju. Neadekvatu žmogų statyti žemiau žvėries. Ypač nemalonu jausti, kaip asfaltiniai gamtos mylėtojai ima diktuoti taisykles, kaip turi gyventi visi žmonės, kaip jie neturi turėti jokių teisių nei į turtą, nei į saugumą.
Padėtis tapo tokia neadekvati, kad net vilkų plėšikavimai jau nebešokiruoja. Net kai jie ateina prie namų ir išsitempia šunis, įsilaužia į tvartus, o medžiotojai tik gūžčioja pečiais – neturim teisės šauti. Šiemet, birželio pradžioje, Anykščių rajone vilkai buvo sudraskę 22 avis. Dar nedaug. Tačiau tai tik žinomi atvejai, apie kuriuos savivaldybei pranešė ūkininkai.

Vis dažniau girdime pranešimus apie į mūsų miškus užklystančias meškas. O meškos istoriškai visada buvo patys rimčiausi žmonių priešininkai, tiek jos, tiek žmonės – visaėdžiai. Jos tik filmukuose draugiškos. Tačiau prie ekranų sėdintys „gamtos mylėtojai“ neslepia susižavėjimo, kad kažkur klajoja šie plėšrūnai. Manau, tokią keistą emociją kelia ryšio su gamta praradimas.

Apie panašų ryšio su gamta praradimą, kaip būdingą nebe atskiriems individams, bet jaunajai kartai, pasakojo vienas meškų tyrinėtojas (gaila, bet pavardės neįsidėmėjau). Jis pasakojo apie tai, kokios klastingos meškos būna ir kokias bėdas gali sukelti „rūpinimasis“ jomis. Prisiminęs, kad pats tik per stebuklą išvengė mirties meškos nasruose, mokslininkas pastebėjo, kad jaunoji karta dažnai jau nebesupranta realaus meškų keliamo pavojaus, o tarp didmiesčių ir kaimų gyventojų vis gilėja neįveikiamas nesusikalbėjimo tarpeklis. Kaip pavyzdį tyrėjas pateikė, kad vienas jaunas fotografas nuvyko fotografuoti meškų į Kamčiatką, apsiginklavęs flakonėliu, purškiančiu liepsną meškoms atbaidyti. Rezultatas – gelbėtojai, pasak meškų tyrinėtojo, kaip pasakos pabaigoje, rado tik fotoaparatą ir tuščią flakonėlį. Bet, manykim, kad tokios agresyvios yra tik rusiškos meškos. O mūsų meškos užklystančios iš Latvijos, nes baltarusiškas stabdo migrantams skirta koncertina, minta žolytėmis ir bėginėja su nupintais margaspalviais vainikėliais ant galvyčių.

Paradoksaliausia, kad pavojingų plėšrūnų fetišizavimas nerodo jokios meilės gamtai. Anaiptol – jis tik rodo visišką atitrūkimą nuo gamtos ir jos taisyklių nepaisymą. Juk matydamas gražius filmukus apie žvėrelius, kuriuose nėra į gabalus išdraskytų gyvulėlių kraujo ir nesimėto kūnų dalių, girdėdamas balsą už kadro, kuris apie vilkus ir meškas pasakoja, taip švelniai kaip koks komunistinis korėjietiškas diktorius apie „tautos vadą čingangpingą“, negali suprasti, kokia yra gamta. O jei dar atrodo, kad didžiausią nepatogumą gamtoje sukelia uodai ir gyliai, tai kodėl tokios gamtos nefetišizuoti?